Ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų, rajonų savivaldybės šįmet visiškai bejėgės prieš gamtą. Ligoninėse pilna traumuotų žmonių, transportas paralyžiuotas. Bandžiau nusipirkti specialius batų apkaustus, skirtus vaikščioti slidžiais paviršiais. Nepavyko - viskas išgraibstyta. Žmonės nebesitiki, kad be pavasario miestas bus išvaduotas nuo ledo ir sniego, tad kiekvienas gelbstisi kaip gali.
Prieškariu mano tėvai turėjo du namus Šnipiškėse, Vilniuje. Anuomet žiemos buvo sunkios ir ilgos, o miesto valdžia - akyla ir griežta. Kiekvieną dieną jos atstovai - tvarkos prižiūrėtojai - apeidavo visą miestą ir tikrindavo gatvių būklę. Namų savininkams būdavo privaloma susitvarkyti prie jų valdos esantį gatvės ruožą. Apsileidėliams grėsė didelės piniginės baudos. Atsimenu, mes, vaikai, kasdien buvome varomi kasti, gremžti, barstyti smėlio. Netrūkdavo darbo ir vasarą. Mūsų gatve driekėsi kelias iš užmiesčio į Kalvarijų turgų - kasdien juo važiuodavo dešimtys kaimiečių vežimų. Arklių paliktą mėšlą turėdavome kaipmat susemti. Neduok Dieve, neapsižiūrėsi, o tuo metu eis pro šalį tvarkdariai. Tad gatvė visada, nesvarbu, kokios oro sąlygos, švytėdavo. O juk Šnipiškės anuomet buvo viso labo Vilniaus pakraštys.
Žinoma, ta pati tvarka buvo privaloma ir centre. Mano tėvas buvo restorano dabartiniame Gedimino prospekte savininkas. Nuo pat ankstyvo ryto visi darbuotojai - virėjai, padavėjai, dažnai ir pats tėvas - čiupdavo šluotas, kastuvus. Nesusitvarkysi - neišsimokėsi baudų.
Kas atsitiko dabar? Einu tuo pačiu prospektu, pro buvusį tėvo restoraną - dabar čia Centrinis paštas, - ir nors pasiramsčiuoju lazdele, jaučiuosi labai nesaugus. Ką jau kalbėti apie Šnipiškes, kurios šiandien, beje, jau taip pat centras. Trūksta pinigų kiemsargiams? Nesijaučiame miesto šeimininkais? Per mažos baudos ar jų išvis nėra apsileidusiems pastatų savininkams? Nežinau. Tik vis pagalvoju, kad prieš 70 metų Vilniui nebuvo baisios jokios gamtos išdaigos. O dabar jos ima viršų, o ne mes, vilniečiai.
ALEKSANDRAS, VILNIUS
