„Aš esu Anna Mangirdienė, moteris, kentusi tėvo ir pirmojo vyro smurtą, ir šiuo viešu laišku kreipiuosi į Lietuvos visuomenę, Lietuvos prezidentą, Seimo pirmininką, Vyriausybės vadovą, generalinį prokurorą, taip pat visas organizacijas, ginančias moterų teises. Kaip ir dauguma Lietuvos piliečių, esu šokiruota paskelbtu teismo sprendimu, kai suluošinęs merginą, visomis prasmėmis, ir ją paniekinęs vaikinas jokios realios bausmės negavo!

Šį laišką rašau su skausmo gumulu, įstrigusiu gerklėje, ašaromis akyse, sunkiai rinkdama žodžius, nes nebegaliu tylėti!

Klausiate, kas aš esu? Atsakau. Aš esu „Matas“, kurio vardu pavadinta vaiko teisių reforma, tik man pavyko išgyventi!

Tėvo žiaurų smurtą kenčiau iki 13 metų - aš tiesiog neturėjau kur dingti, nes niekam nebuvau įdomi!

Aš esu moteris, kurią vyras sumušė tuomet, kai nė pusės metų neturintis sūnus buvo rankose, o pareigūnai, užuot gynę mane, išsukinėdavo smurtautoją, mat jis buvo jų kolega policininkas!

Esu moteris, subūrusi patyrusias smurtą moteris, kurios dalijasi savo kančia, ieško pagalbos ir tiki, kad valstybė jomis rūpinasi!

Taigi, aš - nieko nebijau, prezidente, Seimo pirmininke ir premjere, nes aš žiūrėjau tiesiai į akis žmogui, kuris manęs vos neužmušė, nes norėjo pamokyti, ir sūnui parodyti, kur „nepaklusnių bobų“ vieta. Kiekvieną kartą aš bijojau dėl savo vaiko, kurį gyniau savimi. <...>

Teismo sprendimas mane nubloškė į mano praeitą gyvenimą, iš kurio mane ištraukė psichologai ir kasdienis darbas su savimi. Tikrai ne tie, kurių pareiga buvo tai padaryti - juk visi mokame mokesčius už teisingumą ir saugumą mūsų valstybėje!

Nereikia mojuoti man Baudžiamuoju kodeksu, juo dangstytis ir aiškinti, kad įstatymai tokie, nieko negalime padaryti! Aš jums atsakau, ponai, - įstatymus kuria žmonės, ne ateiviai, todėl, jei Seimo nariams tikrai būtų svarbūs žmonės, o ne jų valdžia, asmeninės kišenės, ir rinkimai - seniai būtų pateikę svarstymui Baudžiamojo kodekso pataisas ir sugriežtinę bausmes tokiems, kurie kelia ranką prieš silpnesnį!

Valstybės stiprybė matuojama rūpesčiu ir sugebėjimu apginti silpniausius.

Prezidente, nejau tokia yra gerovės Lietuva? Jūs pats lankėte mergaitę, matėte ją, turite dvi dukras. <...> Nejau tokioje valstybėje mes gyvensime? Tik laiko klausimas, kai kantrybės ir vilties sulaukti teisingumo pritrūkę žmonės imsis linčo teismo! Ir jei to nepadarys auka, tai kieno nors tėvas, brolis, vyras tai įvykdys.

Šiuo laišku labai užjaučiu mergaitės tėvą - aš tokio, kaip jūsų, neturėjau. Verkiu su jumis kartu, nes žinau tą beviltiškumo jausmą, kai nieko negali pakeisti! Aš užjaučiu būsimą sudaužytos mergaitės vyrą, nes žinau, kaip kentė mano mylimas žmogus! Aš, būdama 3 vaikų mama, mieloji, tave stipriai apkabinu, nors nepažįstu tavęs - aš esu tai išgyvenusi ir žinau, kad žmogaus siela viską gali… Tik ar privalo?“