Stebina Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, teigiantis, kad jam „nerimą kelia vyresnio amžiaus žmonių padėtis“, „negali matyti pensijų indeksavimo įtakos“. Patarti ministrui ir kartu informuoti visuomenę turėtų specialistai, o jie politikuoja komentuodami, ragina pensininkus burtis, protestuoti. Senatvės sulaukę piliečiai laipioti vyriausybės kabinetų langais nemato prasmės. Jie nėra pasyvūs. Ne tik senoliai, jų vaikai, bet ir anūkai žino, kad didžiausias skurdo rizikos lygis 70-80 ir vyresnių piliečių grupėje. Šiems Lietuvos piliečiams, kurie su vaikais ir anūkėliais stovėjo Baltijos kelyje, teko išgyventi staigų viso šalies ūkio sugriovimą, pinigų keitimo aferas. Sulaukusiems pensinio amžiaus piliečiams buvo masiškai forminamos pensijos. Jų gautas darbo užmokestis nuvertintas šimtą kartų (100 rub. - 1 litas), santaupos taip pat. Šeimai netekus darbo, reikėjo kaip nors išgyventi staigiai augančias maisto ir paslaugų kainas, mokėti valstybės nustatytus mokesčius. Žmonės buvo priversti panaudoti turėtas santaupas, o Taupomasis bankas vietoje tūkstančio rublių indėlio išmokėdavo 10 litų.

Valstybės skuboti veiksmai pertvarkant šalies ūkį, „privatizacija“ vertė piliečius bėgti iš Lietuvos ne tik užsidirbti išgyvenimui, bet ir dėl galimybės užsidirbti pensiją kitose šalyse. Apmaudu, bet šis procesas vis dar tęsiasi.

Tačiau ekspertai nuvertina prezidento galimybes, teigdami, jog „prezidentas negali pakeisti pensijų įstatymo“. Prezidentas gali daryti poveikį Seimui ir Vyriausybei, gali vetuoti įstatymus.

Juk įstatymų pakeitimais ilginant nustatytą būtinąjį darbo stažą pensinio amžiaus sulaukę piliečiai, turintys mažiau nei 30 m. bendrojo darbo stažo, laikomi visai jo neturinčiais. Jiems sumažinama senatvės pensijos bendroji dalis, jie dėl amžiaus praranda teisę į uždirbtą pensiją.

Demokratinė teisinė valstybė, nustatydama būtinąjį darbo stažą, sulaukus reikalaujamo senatvės amžiaus pensijai gauti, atsižvelgia į tuometines gyvenimo sąlygas. Būtinasis darbo stažas senatvės pensijai gauti iki 1994 m. nustatytas vyrams - 25 metai, moterims - 20 metų, sulaukus pensinio amžiaus atitinkamai 60 ir 55 metų. Per visą šios grupės piliečių (70-80 m. dabar turinčiųjų) darbo laiką, valstybė neteikė jokių lengvatų. Auginant vaikus nebuvo skiriamos jokios išmokos, mokyklose vaikai nebuvo maitinami, moterys neturėjo motinystės apmokamų atostogų. Trijų mėnesių kūdikėlį privalėjo palikti ir eiti į darbą.

Pagal „naujos redakcijos“ Socialinio draudimo įstatymą, piliečiams, kuriems pensija įforminta iki 1994 m., sumažinus bendrąją senatvės pensijos dalį, apskaičiuojant individualiąją senatvės pensijos dalį ji koreguojama koeficientu 0,78, t.y. šiuos asmenis prilygina kaip išėjusius į išankstinę pensiją. Senatvės pensijos individualios dalies nustatymo svarbiausias rodiklis - įgytų apskaitos vienetų skaičius, apskaičiuojamas asmeniško bendrojo darbo stažo ir gautų pajamų dydžio, išreikšto draudžiamųjų pajamų koeficientu, sandauga. Koregavimas individualiosios dalies koeficientu 0,78 reiškia, kad piliečio darbo užmokesčio dydis ir turimas didesnis nei būtinasis darbo stažas sumažinami 22 proc. Nuskriaudžiami dar kartą senukai, nes sumažinama ir bendroji, ir individualioji perskaičiuotos pensijos dalys. Todėl verkia gavę maltiečių sriubos lėkštę ne iš džiaugsmo, o iš nuoskaudos, juk jiems drastiškai sumažinus pensijos dydį, indeksuojant ją, gaunami vos keli papildomi eurai prilygsta išmaldai.

Skaudu, nes kasdien pensininkai nepagrįstai kaltinami jog yra išlaikomi dirbančiųjų ir neužsimenama, kad jie taip pat mokėjo mokesčius. Valstybė, drastiškai sumažindama senoliams užtarnautas pensijas, apsunkina jų vaikų ir anūkų gyvenimą, dar blogiau - supriešina kartas. Tokie veiksmai gali būti įvardijami vienu žodžiu - patyčios. Pirkdami maistą, mokėdami vis didinamas kainas už komunalines paslaugas, buitines higienos prekes ir net vaistus pensininkai pridėtinės vertės mokesčio pavidalu grąžina į valstybės biudžetą iki penktadalio gautos sumažintos pensijos.