2 nuotr.„Vakaro žiniose“ šeštadienį perskaičiau, kad lietuvių kilmės žmonės, gyvenantys Venesueloje, prašo pagalbos ir labai nori būti perkeliami į Lietuvą. Ministerija kaip ir buvo pažadėjusi pagalbą, bet dėl koronaviruso planai pasikeitė.
O aš štai skaitau ir galvoju - na, kokie jie ten lietuvaičiai? Nė žodelio lietuviško nemoka, be to, augę, brendę, gyvenę visai kitokiomis sąlygomis nei mes. Nesakau, kad mes Lietuvoje tai protingiausi, gražiausi ir patys pačiausi, bet visgi... Ne lūšnynuose gimę, prie sunkaus darbo pratę, ne su ištiesta ranka stovime. Ten žmonės, kad ir kaip man jų būtų gaila, retas normalų darbą turėjęs. Turiu omenyje tokį, kur reikalinga atsakomybė, režimas. Vietinis skurdas venesueliečius įpratino nedirbti, nes darbo sąlygos nesudarytos, stumia dauguma ten laiką ir tiek. Be to, smurtas, muštynės, deginimai, protestai ten yra jų gyvenimo norma.
Įsivaizduokite tokius žmones, perkeltus į Lietuvą. Tai tik nauji pašalpininkai bus, vietiniams ant sprando užkarti. Na, galvoju, ką jie čia galėtų veikti? Eitų gatvių gal šluoti, ravėti, bet darbas nelengvas kelias valandas nugarą surietus išbūti, ar iškęs... labai tuo abejoju. Jau buvo pavyzdys, kai vadinamuosius pabėgėlius kėlėme į Lietuvą. Tai nė vienas nesiveržė darbo ieškotis, pamatę, kokios pašalpos mažos, išdūmė geresnio gyvenimo ieškotis. Manau, kad su Venesuela gali būti lygiai tas pat.
