Lietuvoje per metus pateikiama daugiau kaip 700 įstatymų projektų. Palyginimui: Estijoje - 200, Lenkijoje - 300, Latvijoje - 400 įstatymų. Kyla klausimas. Gal lietuviškas gyvenimas sudėtingesnis, todėl ir jo reguliavimas toks skaitlingas?

Pasirodo, didžioji dalis iš tų 700 - net 90 procentų - yra tik įstatymų pakeitimai. Netgi ne įstatymai, o vieno sakinio, vieno kablelio (yra ir tokių!) pakeitimai.

Ar tas sakinys, ar kablelis duoda kokią nors realiai apčiuopiamą naudą mums, piliečiams, ar valstybei? Dažniausia - ne. Bet tai leidžia pasireikšti seimūnams - statistikos aktyvistams, siūlantiems įstatymo pakeitimą tik dėl skaičiaus.

O štai kitose gerovės valstybėse nepraktikuojama, kad atskiras parlamento narys teiktų įstatymų pakeitimus po vieną. Lenkijoje, pvz., įstatymo pataisą gali teikti ne mažiau kaip 10 parlamentarų.

Dar vienas lietuviškos įstatymų leidybos ypatumas, ką rodo skaičiai: iš 700 pateikiamų įstatymų net 50 procentų, t.y. pusė jų, priimama skubos ar ypatingos skubos tvarka! Gaisrai ar potvyniai? Ar dėl to, kad vaikų nemuštų, ar kad atimtų?

O, pvz., Suomijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje skubos tvarka priimama tik 5 procentai įstatymų ir jų pakeitimų. Ten skubama lėtai, juk įstatymais reguliuojamas visų žmonių gyvenimas.

O kaip gi veikia mūsų įstatymai? Kodėl dažnai jie tampa ne įstatymu, o „apstatymu“ ir sukelia visuomenės pasipiktinimą?

Kai įstatymas kuriamas, sunku numatyti visas aplinkybes, kaip jis veiks praktikoje, gyvenime, todėl valstybėje tą įstatymų vertinimą, stebėseną, kaip tas įstatymas veikia, kaip jis tinka gyvenime, atlieka valstybės tarnyboje dirbantys darbuotojai. Tai jie turi stebėti, kas ne taip ir teikti pasiūlymus, kaip įstatymą tobulinti.

Tačiau ir čia - ypatumai. Nors teisinio reguliavimo stebėseną pavesta atlikti 110 institucijų, tačiau tai atliko tik 2 procentai valstybės įstaigų, kitaip tariant, to darbo niekas nedirba. Geras ar blogas įstatymas paliekama vertinti patiems piliečiams, savo vertinimus pateikiant mitinguose, piketuose ir peticijose.

O štai Prezidentė neseniai pareiškė, kad vadinamasis vaiko nemušimo įstatymas yra geras; blogas tik jo vykdymas. Bet juk ginčas ne dėl to, geras jis ar blogas, bet dėl to, kad šis įstatymas galimai pažeidžia šeimos teises, kurias garantuoja Konstitucija, todėl ir išspręsti šį ginčą gali ne Prezidentė, o tik Konstitucinis Teismas. Tai, kad Prezidentė pabandė pakeisti Konstitucinį Teismą, tik dar vienas lietuviškos teisėkūros ypatumas.