1 nuotr.1991-ųjų sausio pradžioje jautėm vis didėjančią įtampą, tvyrančią visuomenėje. Daugėjo grėsmingų pranešimų apie sovietų okupacinės kariuomenės Lietuvoje judėjimą, padažnėjusius manevrus. Panašu, kad tankai važinėjo Vilniaus gatvėmis, norėdami pagąsdinti, pademonstruoti savo karinę galią. Buvo aišku, kad galios demonstravimu nebus apsiribota. Sklido žinia, kad iš Pskovo į Šiaurės miestelį Vilniuje atvyko specialiosios paskirties dalinys.
Aukščiausiajai Tarybai paraginus, prie svarbesniųjų strateginių objektų visoje Lietuvoje pradėjo rinktis ir budėti patriotiškai nusiteikę piliečiai.
Iš Kazlų Rūdos, vietos savivaldybės tarybai pritariant (Tarybos pirm. Mečislovas Daugiala, meras Valera Plioplys), kasdien į Vilnių budėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų išvykdavo kraštiečiai. Vakarais juos parveždavo atgal.
Kartą (tai buvo sausio 10 d.), budintieji prie AT rūmų įėjimo, sužinoję iš pokalbio, kad mes - šauliai (dar buvome be uniformų), pakvietė į vidų, dalyvauti galimai ginant rūmus. Mes ir kiti atvykę gynėjai buvome išrikiuoti pirmame aukšte (vestibiulyje). Prisiekėme. Kunigas Robertas Grigas visiems atleido nuodėmes. Pavojingą padėtį nušvietė krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius. Trumpai pakalbėjo AT pirmininkas Vytautas Landsbergis. Abejojantiems buvo pasiūlyta palikti AT rūmus, bet tokių neatsirado.
Pirmąją naktį praleidome sėdėdami. Paliko įspūdį Šaulių sąjungos uniformuota vadovybė (vadas buvo G.Jankus). Uniformos kėlė pasitikėjimą. Antrąją naktį miegojome ant grindų vienas šalia kito. Sužinojome, kad per Spaudos rūmų užėmimą sovietų karininkas vienam gynėjų kariui kiaurai peršovė žandus. Gynėjų buvo pilni rūmai, ginkluotų nesimatė. Buvo kalbama, kad ginklų yra rūsiuose. Po dviejų parų buvome išleisti atsigauti, išsimiegoti. Gynėjų skaičių rūmuose pradėta mažinti.
Sausio 13-ąją, ryte, namuose, sužinojome apie žudynes prie Televizijos bokšto. Vėl iš Kazlų Rūdos autobusu važiuojame į Vilnių. Netoli Gariūnų turgaus, prie magistralės pamatėme tris didžiulius tankus. Karinis patrulis sustabdė mūsų autobusą. Įlipo karininkas. „Oružije jest?" - klausia rusiškai. Prie manęs sėdėjęs Vidas Lubinas pašmaikštavo: „U nas salo jest." Karininkas neišradingai atsikirto: „Salo my sami možem vam dat." Matė, kad esam beginkliai, leido važiuoti. Važiavom pro Radijo ir televizijos pastatą Konarskio g. Vaizdas klaikus. Aplink išdaužyti pastatų langai žiojėja savo kiaurymėm. Gatvę dengia stiklo šukės. Prie pastato sovietų kareivių patrulis. Šalia - kraupiai atrodantys autobuso griaučiai, jis tarsi būtų išilgai perskrostas gigantišku peiliu. Vaizdas siurrealistinis, primena A.Tarkovskio filmo „Stalkeris" vaizdus.
Prie AT rūmų dešimtys tūkstančių pasiryžusių aukotis piliečių. Ta galinga teigiama aura užpildo naujai atvykusius ir jie tampa jos optimistine dalimi. Žmonės dainuoja patriotines dainas, skanduoja „Lietuva, Lietuva!", kai kurie šildosi prie laužų. Moterys dalina sumuštinius.
Jau sutemus, pro AT rūmų langą į žmones kreipėsi kažkas iš vadovybės. Pasakė, kad su sovietų kariškių vadovybe susitarta: šturmo nebus, galima eiti namo pailsėti. Net nepajutau, kaip iš minios sušukau: „Netikėkit žudikam!" Piliečiai nesiskirstė. Jie žinojo, kad iš okupantų galima tikėtis klastos...
Paskui buvau Sporto rūmuose prie Neries. Ten buvo pašarvoti prie Televizijos bokšto žuvę didvyriai. Vaizdas kraupus. Jie gulėjo atviruose karstuose, subjaurotais, sužalotais, prikepusio kraujo veidais. Prie karstų rauda artimieji. Vainikų iš visos Lietuvos privežta tūkstančiai. Jie pastatyti žiūrovams skirtose vietose. Kitą dieną, didvyrių kūnai buvo palaidoti Antakalnio kapinėse. Laidotuvėse dalyvavo visa Lietuva. Vilnius buvo pilnutėlis žmonių. Dvi grandinės degančių žvakių nutįso per visą Gedimimo prospektą iki katedros.
Lietuvos Nepriklausomybė buvo apginta. Tai buvo mūsų laikų Žalgirio pergalė.
