Ši istorija turi ir priešistorę. Ji prasidėjo nuo to, kad, norėdamas greičiau išmokti lietuvių kalbą, aš pradėjau lankytis savivaldybės posėdžiuose ir filmuoti posėdžius, politikų pasisakymus ir pokalbius su tarybos nariais, rinkdamas medžiagą savo būsimam reportažui. Tai buvo meninė išraiška, norėjau parodyti rinkėjams, kaip vietos savivaldos problemų sprendimą mato ne tik tarybos nariai, bet ir profesoriai, artistai, netgi Seimo nariai, kurie turi vasarnamius Neringoje.

Bet dabar ne apie tai. Per realiai savivaldybės salėje įvykusį posėdį, į kurį susirinko visi tarybos nariai ir Neringos meras, Darius Jasaitis iškėlė klausimą, ar leisti posėdyje dalyvauti Lietuvos Respublikoje akredituotam ukrainiečiui žurnalistui, kurio straipsniai jau 50 metų skelbiami žymiose pasaulio žiniasklaidos priemonėse. Tuomet nepavyko manęs išmesti iš salės, nes tarybos nariai nepalaikė mero, kuris, beje, labai atkakliai prašė manęs pripažinti, kam aš dirbu.

„Reikalingų“ žmonių kelias

Neseniai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas leido visiems akredituotiems žurnalistams ne tik dalyvauti posėdžiuose, bet ir užduoti klausimus, komentuoti bei teikti savo paaiškinimus.

Aš oficialiai pranešiau, kad įkūriau internetinę televiziją „Neringa TV“, kuri bus tautos opozicijos ir kontrolės televizija.

Suprantu, kad tai nepatiktų net Ukrainos valdžiai, nekalbant apie „socdemus“ Lietuvoje. Ir pirmąjį savivaldybės „siurprizą“ aš gavau naktį grįždamas iš Vilniaus. Darbo reikalams naudojuosi „Arattafilm“ studijos, kurioje esu prodiuseris ir režisierius, automobiliu. Taip pat aš ir mano šeima esame oficialiai prisiregistravę ir gyvename 9 mėnesius Juodkrantėje.

Taigi po 1.00 val. aš išvažiavau iš kelto ir sustojau prie vietos rinkliavos posto. Buvau gan pavargęs po kelionės iš Vilniaus, kur dirbau Lietuvos žurnalistų sąjungoje ir Seime kaip žurnalistas. Kaip įprasta, pateikiau baltą kortelę (Nr. 255)... ir problemėlė - nesuveikė... Paklausiau kasoje budėjusios moters, kokia priežastis, gavau šią kortelę iš vicemero Narūno rankų, viskas veikdavo, kas dabar atsitiko. Įsakyta neįleisti... Mokėkite kaip visi 30 eurų... Jūsų kortelę užblokavo asmeniškai savivaldybės direktorius.

Paaiškinimai, kad manęs niekas neįspėjo, kad naktis, ir aš grįžtu be pinigų, nebuvo priimami. Buvo parodyta aikštelė, kurioje aš galėčiau palaukti, kol kas nors atveš man pinigų, arba kada pro šalį važiuos savivaldybės direktorius ar vicemeras.

Bandžiau pasinaudoti savo poeto talentu, bet nepavyko. Langelis užsidarė, šlagbaumas užtvėrė man kelią. Apžiūrėjęs vietovę ir išsiaiškinęs, kur išdėstytos vaizdo stebėjimo kameros, nusprendžiau įvykdyti slaptą planą. Jei savivaldybės direkcija yra išdavusi apie 300 tokių kortelių (sprendžiu pagal numerį), jas panaudojus bet kartą per dieną į savivaldybės biudžetą nepatenka 9 tūkstančiai eurų. Tad tikėtina, kad yra ir kitos skylės pinigams nubėgti ir nepatekti į biudžetą.

Ir štai jis, zebru pažymėtas tiesus keliukas kairėje, kuris nepapuola į kamerų stebėjimo lauką, kuriuo gali pravažiuoti kaip „baltas“ žmogus arba savivaldybei „reikalingas“ asmuo. Aš priskyriau save prie „reikalingųjų“ ir tyliai pravažiavau.

Ryte aš apsilankiau merijoje ir prašiau parodyti rinkliavos surinkimo posto kamerų įrašus. Taip pat mane domino, kokiu įstatymu remiantis filmuojami visų įvažiuojančiųjų ir išvažiuojančiųjų veidai? Kur yra policijos ar pasieniečių (kurie tikriausiai turi teisę tai daryti pagal Europos įstatymus) informaciniai perspėjimai apie tai, kad vidury miško bus ne tik renkami mokesčiai, bet ir filmuojami veidai (įskaitant ir nepilnamečius vaikus). Aš, kaip žurnalistas, prieštarauju tam, kad neaišku, kas rinktų duomenis, kada aš išvažiuoju ir parvažiuoju namo, ir perduotų į neapsaugotus serverius, kai net negalima sužinoti už tai atsakingo specialisto pavardės.

Visiški paradoksai

Beje, nemanau, kad taip lengva patekti į savivaldybę. Ten maždaug už 9 tūkstančius iš mokesčių mokėtojų surinktų eurų įstatytos kodinės spynos. Kad netrukdytų valdininkams galvoti, kaip papildyti biudžetą arba kaip panaudoti 135 tūkst. eurų skirtus iš biudžeto kultūrai ir sportui, apsaugant 1300 nuolatinių Neringos gyventojų nuo koronaviruso. Toks Neringos dosnumas savo mokesčių mokėtojams kur kas didesnis nei Vatikane, kur karantino metu buvo beveik tiek pat gyventojų.

Tokių naujovių imtasi, nes atsibodo socialinio būsto prašytojai. Jų čia nemažai, bet vaikšto metai iš metų nesuprasdami, kad tie 12 tuščių butų Juodkrantėje vasaros metu yra aukso vertės - atvažiuoja reikalingi žmonės kelti kultūros arba tiesiog padiskutuoti apie vietos valdininkų perspektyvas. Štai tokius asmenis ten ir apgyvendina. O vasarai pasibaigus vėl pradės ruošti dokumentus, kad butai būtų perduoti socialiai remtiniems, bet nespės parengti, nes šitiek daug reikia suderinimų, sutikimų, leidimų ir balsavimų. Mums, mirtingiesiems, šio paradokso nesuprasti.

O kokias galimybes Neringos savivaldybė turi Juodkrantėje? Tarkime, apleistoje mokykloje, suprantu - dabar „korona“ virusas, bet galima jos pagrindu įkurti europinę talentų mokyklą. Tam net yra keletas talentingų skulptūros, dailės, keramikos, audimo ir kitų amatų pedagogų. Taip pat būtų galima vesti pasaulyje garsių menininkų meistriškumo klases. Parodos, konkursai per metus kitus išgarsintų ją, kviesti atvykti olimpiadų ir konkursų nugalėtojus, geriausius iš geriausiųjų. O iš rėmimo fondų galima būtų sudaryti mokyklos biudžetą. Ir, beje, iš karto atidaryti nuolat veikiančią galeriją „Meistrai ir mokiniai“, kurią lankytų turistai, vyktų aukcionai. Tai išgarsintų mokyklą Europoje.

Bet tarybos nariai kažkodėl balsuoja už tai, kad mokykloje būtų įrengti nacionalinio parko kabinetai, taip pat informacinis centras, kuris jau ir taip yra kiekviename išmaniajame telefone. Ir tokie centrai, šiaip tai, jau yra „vakarykštė diena“, - tiesiog biudžeto pinigų įsisavinimas, kad po to galėtų surašinėti išgalvotas ataskaitas ir sakyti, nepasiklausus turistų, ko jiems reikia.

Dar garsusis poetas Viktoras Hugo yra sakęs: naikindami mokyklas, mes nužudome visos nacijos ateitį. Kur nėra kultūros ir išsilavinimo, nėra ekonomikos, galiu pridėti nuo savęs.

Aš kaip žurnalistas, praeityje dirbęs daugelyje šalių, negaliu suprasti visų šių vietos savivaldybės paradoksų. O juk jie ir yra teisinės valstybės pagrindas, etalonas demokratijos, kurią Ukraina stengiasi perimti iš Lietuvos.

Iniciatyvūs - nereikalingi

Yra dar vienas paradoksas - čia nemėgsta iniciatyvų, ypač meninių. Asmeniškai čia į meistriškumo klases vežiau garsius menininkus, premijų laureatus. Pritarimo nesulaukė ir mano projektas - albumas „Įkvėpimo planeta Neringa“ apie kūrybingus žmones, nuo M.K.Čiurlionio, iki unikalaus Ukrainos menininko Olego Šupliako. Čia kitos vertybės ir kasmetiniai vietiniai menininkų plenerai, kurie jau 25 metus finansuojami iš savivaldybės biudžeto. Bet taip ir nesurinkta iš padovanotų paveikslų kolekcija vietos galerijai ar Nidos menininkų kolonijos, kuriai daugiau kaip 100 metų, dailės muziejui. Valdininkai net tiksliai nežino, pas ką ta kolekcija ir ar ji iš viso egzistuoja. Nes kūriniai katalogizuoti, ataskaitos surašytos - galima ir pamiršti, draugai menininkai patenkinti išsivažinėjo.

Didžiausias paradoksas, kad talentingi, protingi, iniciatyvūs žmonės, taip pat ir unikalūs tautodailininkai, skulptoriai, žvejai čia valdžiai nereikalingi. Nebent tik nusifotografuoti kartu ar įteikti kokį nors padėkos raštą ir vėliau pasigirti: mes irgi dirbame, vadovaujame ir organizuojame... O dar per koronaviruso pandemiją... Gal visgi reikėtų vadovaujančiam organui ir direkcijai padidinti atlyginimus bent jau iki 4,5 tūkst. Tarp tarybos narių yra saviškių dauguma, kuri mielai palaikytų šią iniciatyvą, juk tarpusavio pagalba ir draugystė tarp savų čia yra pagrindinis bendravimo principas. Beje, net per savivaldos rinkimus vien tik poilsio namuose „Ąžuolynas“ užregistruota daugiau kaip 200 žmonių, kurie nuolat gyvena ir dirba už Neringos ribų, o čia tik poilsiauja ir renka valdžią.

Yra daug paradoksų, kurie turėtų sudominti teisėsaugą ir dar tuos, kurie svajojo apie Neringą kaip europinio garso kurortą...