Skaitytojo laiškas: Naivuoliai yra tik pėstininkai žaidime, kuris pradėtas be mūsų

Nes nemanau, kad jų niekas iki šiol per trisdešimt metų Kinijoje nevalgė. O dabar prasidėjo badas ir puolė krimsti. Jei tikite tuo, tai galite patikėti bet kuo.

Mano nuomone, mes turime bakteriologinio ginklo proveržio situaciją, kurios didžiosios pasaulio valstybės taip ir nepripažins, o mažosios, žiūrėdamos į jų burnas, apie tai atvirai prabilti nerizikuos. Bet priemonės ir veiksmai, kurių jos imasi, pasako daugiau, negu bet kurie žodžiai. Tiems, kas dar sugeba girdėti ir nori matyti.

Todėl šiandien svarbu ne mintys apie ekonominius nuostolius, gyvenimo komfortą ar iš būties išplaukiančius buities dalykus, bet pati žmogaus būtis kaip tokia konkrečiai apibrėžtoje vietoje.

Ji šiandien apibrėžiama labai paprastai – būti kuo toliau nuo kito žmogaus. Kad neužsikrėstum. Ir kad neužkrėstum, jeigu jau nešioji virusą. Tai pandemijos alfa ir omega, kurią vis kitais žodžiais, neįvardydami tikrųjų, siekia mums pasakyti medikai ir Vyriausybėje apie tikrą situaciją žinantys ir ją prognozuoti gebantys žmonės.

Tai bus ne tik ekonominiai nuostoliai, su kuriais reikės taikytis. Tai bus gerokai skaudesnis netekties skausmas, su kuriuo teks susitaikyti. Jūs to bijote? Vadinasi, buvote nepasiruošę, kad iš jūsų gali atimti šiandieną ir palikti be rytojaus. Ar mes esame pasiryžę paaukoti tą gerą šiandieną dėl prastesnio rytojaus? Numirti visi užsikrėsti visi vyresni, kad gyventų tie, kam dar nėra trisdešimties?

Ir apskritai – ar mes esame pasirengę numirti už savo valstybę ir vaikus, kurie gyvens po mūsų?

Tai klausimai, kurie gali iškilti tik egzistencinio pasaulio suvokime, iš to pasirinkimo, kuris yra dabar. Ir tai yra normalūs, ne šokiruojantys, ne įžeidžiantys klausimai, bet pasveriantys mūsų būties suvokimą: kiek yra linkusių aukotis dėl valstybės ir jos vaikų rytdienos ir kiek norinčių tą valstybę paminti ir paimti savo poreikiams?

Prie Vokietijos – Lenkijos sienos matėme pavyzdį. Nors kita vertus, jie tik norėjo to, ką valstybė pažadėjo savo pirmų žmonių lūpomis. Ir jie nekalti, kad šie pažadėjo pernelyg anksti ir pernelyg daug. Čia jau žadėjusių kaltė. Nes jie nesugebėjo įvertinti nei savo politinių partnerių, nei gyvenimo realijų. Blogai, bet dar ne blogiausia – nes tikėjimas neargumentuotu ir nepasvertu politiko žodžiu yra tai, kas mus gali pražudyti ne tik dėl šio viruso.

Kita vertus, kiekvienas žmogus turi teisę numirti savo Tėvynėje. Turbūt, net ir užsikrėtęs. Kaip ir kitas, galvojantis, kad turi teisę joje išgyventi.

Mes ir išgyvensim. Sugrįžę ir persirgę. Išsilaikę ir nesusirgę. Mes esame pernelyg stiprūs, kad mus įveiktų viena ar kita bacila. Tiesa, mes taip ir nesugebėjome parodyti savo stiprybės prieš feisbuką.

Nes jis atėjo ir pavergė Lietuvą.

Nepaisant mūsų senelių tremčių į Sibirą, penkiasdešimt mūsų tėvų okupacijos metų, per kuriuos bent jau virtuvėje būdavo šiokia tokia rezistencija, ir mūsų politikų lyg ir nuoširdžiai sakomų palinkėjimų valstybės švenčių proga.

Deja, jie taip ir neišsipildė. Gal dėl to, kad nebuvo nuoširdūs. Ką pasakyti, kad išsipildytų?

Galiu, bet bijau, kad tai nebus smagūs dalykai ir jie išsipildys ne nuo mano palinkėjimų.

Tiesiog pasakysiu paprastai: saugokite save ir kitus.

Dabar – nuo viruso. Vėliau – nuo melo. Paskui – nuo tikėjimo politikais.