2009 metais Lietuvą sukrėtė finansinė krizė, kai buvo sustabdytas neuždirbtų pinigų srautas iš bankų ir pareikalauta grąžinti paskolas. Šio reiškinio rezultatas: 17,8 proc. bendras Lietuvos ekonomikos nuosmukis, tris kartus padidėjęs nedarbas ir emigracija, didelės dalies statybos bendrovių bankrotas.

Šiuo metu statybos verslą užgrius ūkinė krizė. Pinigų statybininkai turi, bet nežino, ką su jais daryti. Pabaigus pradėtus objektus, pasibaigs ir turimos lėšos, o naujai statybai nebus paklausos. Nebus statomi nauji namai, biurai, viešbučiai, parduotuvės ir kiti už privačius pinigus dabar statomi objektai.

Todėl darbo neteks apie 50 tūkst. statybininkų ir dar tiek pat juos aptarnaujančių kitų veiklos rūšių darbuotojų. Pusė iš jų emigruos. Likusi pusė taps pašalpininkais. Ketvirtadalis persikvalifikuos iš betonuotojų ir stogdengių į IT ar socialinės rūpybos specialistus. Padidės ir nelegalus darbas.

Kiek tai tęsis? Mažiausiai trejus metus. Šiemet Lietuvos ūkis susitrauks apie 7 proc. Šiam ekonominiam nuosmukiui, žinoma, padės ir koronavirusas. Bet 2021 m., kai koronavirusą būsime jau užmiršę, statybos, verslas ir Lietuvos ūkis trauksis dar labiau. 2009 m. krizės patirtis rodo, kad pirmaisiais krizės metais iš inercijos statybos tęsiamos. Didžiausias statybos nuopuolis būna antraisiais krizės metais, o žymesnis pakilimas prasideda tik po šešerių metų.

Kokios to priežastys? ES paramos sumažėjimas ir įmokų į ES biudžetą padidėjimas, nedarbas, emigracija, piniginių perlaidų į Lietuvą sumažėjimas. Bandymas gelbėtis skolintais pinigais. Brangaus laiko išnaudojimas ne kūrybiniam darbui, o neuždirbtų pinigų dalyboms. Visa tai lemia mūsų galvose užsilikęs sovietinis mąstymas, įsitikinimas, kad susisiekimo infrastruktūros, statybos verslas turi priklausyti valdžiai, kad statyba turi būti vykdoma ne už privačius, o valdiškus pinigus.

Ką daryti, kad krizė neperaugtų į visišką ekonomikos krachą? Jau daugiau nei prieš 3 metus kai kurie ekonomistai siūlė pasinaudojus ES lėšomis daryti ūkio struktūrinius pokyčius ir, užuot provincijos miesteliuose vienas šaligatvio plyteles keitus kitomis, imtis didelių infrastruktūros objektų.

Tais pačiais metais 110 Lietuvos politikų, mokslininkų ir verslo bei visuomenės veikėjų Seimo prašymu pateikė pasiūlymą leisti privačioms verslo struktūroms savo finansiniais resursais tiesti naujus kelius, geležinkelius, statyti tiltus ir perkėlas, kasti tunelius, įrengti metropolitenus, imtis kitos ūkinės veiklos koncesijų ir kitomis viešo ir privataus sektorių bendradarbiavimo formomis. Reikia pasakyti, kad Seimas ta linkme žengė pirmuosius žingsnius. Pavyzdžiui, 2019 m. buvo priimtas Metropoliteno įgyvendinimo įstatymas, šiuo metu dalis Seimo narių siūlo Vyriausybei paskelbti Neringos-Klaipėdos jungtį ir Vilniaus metropoliteną ypatingos valstybinės svarbos ekonominiais objektais.

Objektų, kuriuos privatus verslas norėtų ir galėtų statyti savo lėšomis, yra daugiau nei už 6 mlrd. eurų. Tačiau, kaip liaudis sako, ne taip greitai ropė kepa, kaip pilvas nori. Jeigu dabartinė ar naujai atėjusi valdžia prasidėjusios gilios ir ilgalaikės krizės akivaizdoje pagaliau priimtų politinį sprendimą leisti žmonėms dirbti Lietuvoje, verslas per dvejus trejus metus sugebėtų pasiruošti toms milijardinėms investicijoms ir statybos verslą pastatytų ant kojų. Tai sumažintų viso Lietuvos ūkio nuosmukį.

Jeigu Lietuvos žmonės senu sovietiniu papročiu tik prašys valdžios daryti juos laimingus, o Lietuvos valdžia kaulys pinigų iš ES valdžios, tapsime europinio lygio elgetomis. To nesinorėtų…

Taigi Lietuvos verslo visuomenė turi galimybę rinktis iš trijų galimų variantų. Pirmas - nedaryti nieko ir laukti valdžios malonių. Antras - bėgti ten, kur galima pagal specialybę dirbti. Ir bėgti ne paniškai, bet organizuotai. Trečias - aktyviai dalyvauti politikoje ir siekti, kad į valdžią ateitų žmonės, išmanantys ekonomikos vystymosi dėsnius.

Kaip liaudis sako, tas, kuris nedalyvauja politikoje, rizikuoja, kad jį valdys tie, kurie ne visai tai sugeba.