Visi žino koks sumanus senovės lietuvio žirgas – žemaitukas. Jo palikuonių ir nūnai gali aptikti. Jo paveldą, sumanumo atžvilgiu, vis dar pastebime. Ir ne vien tarp arklių. O mūsų dienų inteligento katinas ar šuo? Jie irgi turi jausmus ir proto. Krislelį. Kaip ir mes. O delfinai? Kartais jie išgelbsti kokį jūroje plūduriuojantį nevėkšlą, kuris neretai pasirodo besąs migrantas – pabėgėlis, greičiausiai arabų kilmės ar bent kultūros. Gal užmiršome, - tai arabai išrado mūsų skaitmenis. Jeigu ne jie, mūsiškis, mėgstantis savo bloknote žymėtis sumas, kurias mums skolingos nedraugiškos valstybės už patirtas nuo jų skriaudas bei niekšybes, turėtų naudotis romėniškais skaičiais. Primenančiais savotiškai sudėliotus pagaliukus, neturinčiais nulio. Va kas grėstų jei ne arabai! Rodos bukagalvis tas delfinas, o kas kaip suvokia.

Taip, suklysti pasitaiko! Prisiminkime kūrinėlį, kuriame ūkininkas nusprendžia paskandinti savo šunį, bet pats įsmunka į eketę. Būtų priburbuliavęs, tačiau Sargis ima ir ištraukia jį, po to žmogus galų gale vis tiek prigirdo šitą savo draugą. Negalime laikyti tai gyvūno išminties stygiaus įrodymu. Greičiau, persistengimas pataikaujant šeimininkui.

Panašiai pasielgia sykiais ir tūlas Adomo ainis. Situacija kitų padarų pastogėje prastesnė nei mūsų. Dėl kalbos barjero. Kaip žinome, gyvūnėlių kalbą moka tik daktaras Aiskauda. Todėl jie lieka be tų vertingų iš Europos Sąjungos vadovybės atsklendančių patarimų, o ypač pasiūlymų. Tokių, jog neįmanoma atsisakyti. Mes gi sulaukiame viso šito. Atrodytų, - štai sritis su pražiūrėtu nelygybės elementu. Ar ne dirva čia reikštis mūsų, deja, ganėtinai apvytusiai, energijai? Plūstelėti į gatves su plakatais? Protestuoti? Pagalvokime... Kaip rašė vis dar populiari poetė vienoje iš pagarsėjusių savo poemų:  „Ir mes patys, ir mūs dienos smulkios. Nebedrįstam eikliom vėtrom jot“.

Anaiptol, nebūtų pagirtina dalykuose pačių savarankiškai prisimintuose įžvelgti nelygybę. Pasipuikuokime: dvi dienas iš eilės, - kad įstengtų nukėblinti ir nukvakusieji, klipatos visokie – matėme vis iki galo neištuštėjančius balsavimo punktus. Vieningos rinkos norint. Idant pritapus prie Europos. Dabar teigiama, kad tai įvykę dėl muilo ir skalbimo miltelių, kurie buvę įteikiami atlikusiems pilietinę pareigą. Tokie postringavimai mažai tikėtini. Sutikdami aibes spūdinančių nuo balsadėžių nežinoma kryptimi, kurių kišenėse nepūpsojo anksčiau minėtos gėrybės. Šiukštu, nenorime propagandiškai teigti, kad sovietmečiu žmonės nebuvo apskretę. Tačiau, kad prieš laukiamus kardinalius pokyčius piliečiams dalinamos apsivalymo priemonės, priežastis ne ta. Juk skverbtis į bet kokias naujas sąjungas geriausia įgavus švaruolio vaizdą ir kvepiant muilu.

Šis valstybių junginys, į kurį patekta – lyg kokia plati, daugiagulė lova. Į ją įsirangę yra skirtingos masės ir galių, todėl ir vaidmuo jų nevienodas. Mes ten turime dideles teises. Galime tykiai niūniuoti gražias, visiems mielas melodijas. Kai kyla pagunda kažkam kitam – įmanoma padaryti. Tik tyliai ir labai inteligentiškai. Nereikia pavydėti, jeigu kas imasi toje „lovoje“ žygių, kurie ne mūsų nosiai. Kaip bočiai bylojo - „pagal Jurgį ir kepurė“. Tąsyk pasisakėme taip, kaip buvo iš mūsų laukiama. Ar po to netapo mūsų gyvenimas pernelyg prašmatnus? Galime nukakti į žavingiausius pasaulio užkampius. Havajai. Jei yra pinigų. Arba į Norvegiją. Ten fiordai. Ten galima kapoti galvas. Menkėms. Būna, kad žmogaus pašaukimas kapoti galvas. Problemų, žinoma, dar yra. Pavyzdžiui, siūlymas gimdyti ne ligoninėje, bet vonioje, kad naujagimis iš karto išmoktų plaukti. O jeigu negabus? Tačiau didžiausia bėda – populistai. Taip vadinami tie, kuriems nepadoru atrodo tas pats, ką ir mes laikome nepadoriu, kurie tvirtina nemėgstą to, ko ir mes nemėgstame, kurie nežada nieko tokio apie ką mes ir girdėti negeidžiame. Žodžiu, - klastūnai. Ar įmanoma nuo jų apsisaugoti? Taip! Kreipkimės į jau tapusiomis pas mus tradicinėmis, partijų lyderius. Štai kas žino visus teisingus atsakymus. Ypač jeigu yra valgę Briuselio duonos.