Išvažiuoja iš Tėvynės darbingiausi gyventojai, ką tik aukštojo mokslo diplomus gavę inžinieriai, medikai, kitų specialybių atstovai. Netgi išgarsėjusios pramogų verslo atstovės išteka ne už savo krašto jaunuolių, o už turtingų užsienio verslininkų. Vėliau mūsų šalies televizijos laidose plačiai reklamuojamos, kaip jos prašmatniai gyvena, kaip keliauja po egzotiškas šalis, kaip poilsiauja garsiausiuose kurortuose.

Skaudu žiūrėti tokias laidas, kur kalbama apie į užsienį išvykusių uždarbį, nors sekasi ne visiems. Visgi retkarčiais parodomos laidos, kaip emigrantai išnaudojami, kaip dirba sunkiomis sąlygomis. Labiausiai skaudina, kai palikę savo Tėvynę, rėžia kalbas, kad jiems nereikia Lietuvos ir kad jie į savo gimtinę gyventi nesugrįš.

Ypač liūdna prisiminus Lietuvos partizanus, kurie pokario laikais kovojo su okupantais, aukojo savo gyvybes, nors irgi galėjo pasirinkti kitą kelią. Paklusnaus kolūkiečio ar darbininko kelią, tačiau mylėjo savo Tėvynę ir aukodami savo gyvybes, kovojo už jos, už mūsų laisvę.

Gyvenimo žmonėms nepagerins ir Seimo narių užmojai pasididinti sau algas. Tarsi jos ir parlamentinės išlaidos būtų pernelyg mažos. Daugelis šalies gyventojų tik pasvajoti gali apie tokias sumas, o jiems net į darbą vaikščioti, kad gautų tokias algas, nereikia. Pinigų labai trūksta mokytojams, gydytojams, ugniagesiams, pensininkams.

Kadangi partijos, siekiančios sėkmingai dalyvauti artėjančiuose Seimo rinkimuose, stengiasi pagerinti savo įvaizdį - koreguoja savo programas, keičia pavadinimus, siūlau steigti „Lietuvos meilės ir dorovės partiją“. Tik ar atsiras politikų, galėsiančių sąžiningai dirbti dėl savo valstybės klestėjimo?