4 nuotr.Visas tas erzelis susijęs su virusu ir jo sukeliamomis kiaulystėmis artimiausiu laiku kiek aprims, nes artės rinkimai į Seimą ir mūsų dėmesio norės agitatoriai ir propagandistai. Išvysime jau mums nenaujus veidus, žiūrėsime į juos žinodami, ką jie pasakys, anksčiau nei jie prabils. Aktyvistai skubės atskleisti, kokia didi gerovė mūsų lauktų, jeigu balsuotume už jų partiją ir į kokią nykumą pateksime pabalsavę už atstovaujančius kitokioms pažiūroms.
Visa tai neužslopins mūsų tylių nerimavimų, mažų džiaugsmų. Juoba kad savo ne itin išmintingomis makaulėmis galvojame - o tos pažiūros ne taip labai ir kitokios. Ir tie, ir anie už pažangą, už klestėjimą, už padorumą, už laisvę. Senėjančiai mūsų visuomenei svarbu, kad būtų ir už orią karšatį Europoje. Nėra ji nei Tėvynė, nei Tauta, tačiau panašu, jog turi daugybę banknotų spaustuvių ir dalina šlamančiuosius pernelyg nešykštaudama, ypač jeigu jos išmonėms pritariama. Tenka vienam kiek daugiau, kitam kiek mažiau, bet kai prie svarbiųjų dalintojų nepriklausai - kitko nė nelauk. Todėl visur visada galų gale neprieštaraujama, todėl regime gretas, pakenčiamai darnias. Net atvejais, kai nevisiškai suvokiama, kur link pėdinama. Nebent tik lenkai ar vengrai sykiais kažko vis subruzda, kažko jiems neramu. Gal nepatinka, kad vertybes ne kitoniškas, o visiems vienodas privaloma turėti.
Ar iš tiesų svarbu likti savimi, klausimas filosofinis. Mes dažniausiai tokio nė nesprendžiame. Mums aiškiau būtų, jeigu klaustų: ko labiau norėtum: spausdinimo mašinos ar būrelio vaikų? Matant jaunimo platų išsibarstymą po pasaulį ir apgailėtinai mažas mūsų šeimas, dauguma tėvynainių esame už mašiną. Todėl pritaikytina mums Donelaičio frazė - „greit visur į nieką pavirsta“. Kelių žmonių kartų tam užteks.
