5 nuotr.Sušaudomi jie krisdavo kraujais paplūdę. Dabar čia paplūdimys. Kažkada čia stovėjo kartuvės. Dabar paplūdimys. Tiksliau, jo imitacija. Taip - imitacija. Tačiau čia gali išsirengti, kaitinti savo nuogybę saulėje ir gauti geistiną odos atspalvį. Galbūt tai ir yra laisvė. Tik tiek. Nuoga bamba atokaitoje.
Šito dalyko sumanytojas galvoja, kad turėtų to užtekti. O ko dar labiau pageidautino siektų mieli Lietuvos žmonės? Brangūs vilniečiai? Ir kiti balsuotojai? Žiemą, kas be ko - čiuožykla. Bet vasarą... Gi kovota už laisvę. O dabar ponas meras suteikė, ko reikia. Įgyvendinta amžių svajonė. Tikrasis laisvės simbolis Lukiškių aikštėje. Žinokite visi!
Yra nepatenkintų. Neišmanėliai, tikriausiai. Įsivaizdavę kažką kitoniškai. Jiems regis, kad kentėta siekiant kitų dalykų. Neišmanėliai, neišmanėliai. Visada buvo atsilikėlių, nespėjančių žengti į koją su Sąjungos pirmeiviais. Kas jų paiso. Nebent dėl akių, dėl šventos ramybės leidžiama kokiame susirinkime pašnekėti. Arba parašyti laišką į laikraštį.
Yra žmonių, labiau vertų daryti vietinės reikšmės sprendimus. Jiems plokime. Juos siūlykime į šiltas kėdes. Dar ir anoje Sąjungoje tokių būta. Šiandien didelė jų dalis jau užėmė vietas anapilyje, čia palikdami tik marmurinius antkapius prestižinėse miestų kapinėse. Na, liko ir kitų pėdsakų, juos matome jų vaikų ir vaikaičių darbuose, atsiminimuose, įvairių sąjungų projektuose. Kai kurie asmenys, nachmanai dušanskiai ir kiti, sėkmingai tęsė savo darbus prisiglaudę užsieniuose. Manytina, kad juos džiugina, jog Lukiškių aikštėje turėjęs iškilti paminklas amžinai lietuvių kovai už savo Nepriklausomybę yra smėlis bei imitacija. Labai simboliška. Atrodo, kai kas už tai mus pagiria net svarbiose kitų kraštų sostinėse. Gal net pačiose svarbiausiose.
