Jeigu mums siūloma pigiau įsigyti maisto produktų ar drabužių, nusipirksime. Net jeigu ir nereikia. Prisipažinsiu, vartojimo manija ir mane apsėdusi. Jeigu pamatau gerą nuolaidą, perku, nė nesusimąsčiusi, reikia man to, ar ne.
Guodžiuosi, nesu balta varna tarp visų. Su kuo tik pakalbėsi, visi panašiai pametę galvas. Štai po Kalėdų viename Vilniaus prekybos centrų buvo didžiulė nuolaida silkėms, už kilogramą tik 80 centų. Parduotuvės darbuotojas sakė, jog prieš stačiatikių Kalėdas buvo užsakyta daug silkių, neišpirko tiek, taigi teko kainą nuleisti, kad silkė nesugestų.
O tada kaimynės viena per kitą šaukė geriau nei bet kokioje reklamoje: lėkite pirkti silkės. Net močiutės su lazdom nepatingėjo per prastą orą nueiti tų silkių nusipirkti.
Kone kibirą pigių silkių nusipirko ir mano pažįstama, baisiai džiaugėsi ir badė pirštais, kodėl aš šįkart neperku. Silkės gi nemėgstu.
Tikriausiai ji valgo iki šiol silkę pataluose, silkę su svogūnais, morkomis, kad nesugestų.
Iš šalies juokingai atrodo, bet ir aš pati juokingai atrodau, kai perku keliasdešimtą porą batų. Nes gražu ir pigu. Vartotojai mes dideli, šis vartojimo bumas labiau reiškiasi mūsų valstybėje, nes nesame visi turtingi. Akcijos verčia pasijusti kitaip.
Tačiau galiausiai vis tiek išlošia tie, kurie skaičiuoja kiek-vieną litą ir perka tik tai, kas būtina, ko tikrai reikia, o paskui lieka ir laisvalaikiui, atostogoms, ir tam brangesniam daiktui, kuriam akcijos niekada nebūna.
Laura, Vilnius
