Apie karantiną

Nežinau, kaip jums, bet man toks karantinas - kažkokia parodija. Važiuoju, pavyzdžiui, sekmadienį į bažnyčią pilnutėliame autobuse. Bet per kolonėles balsas primena, kad turėčiau bent per metrą neprisileisti pakeleivio. Kumštelėjau vienąkart pagyvenusiam „kolegai", kad eitų nuo manęs, tai jis kreivai pasižiūrėjęs pats mane pasiuntė toli... Na, ir teisingai - kur jam dėtis? Pėstute eiti, jei autobusas pilnas atvažiavo?

O ar pastebėjote, kad pavasarinio karantino metu autobusas smirdėjo dezinfekciniu skysčiu? Buvo aišku, kad išpurkštas atvažiavo. Dabar jau seniai tokio kvapo neužuodžiu...

Po mišių kojų pamankštinti einu į parduotuvę. Taip, mėgstu pasivaikščioti tarp prekių eilių, palaikyti produktus rankose, paskaityti etiketes, palyginti kainas. Be valandos iš parduotuvės nesu išėjusi. Ir jau jokia pandemija šito mano įpročio nepakeis - o ką daryti, jei čia vienas malonumas man, senai, belikęs?

Tuomet traukiu namo. Pakeliui, paskambinusi kaimynei į duris, pakviečiu kavos su pyragu (iš tikrųjų, ne kavos, bet nerašysiu čia, kokią čierkutę padarom, gal Veryga skaito). Susitikusios apkalbam Šimonytės senamadiškus aprėdus, Čmilytės kaulus ir skūrą, dar kaimynes Jadvygą ir Mariją. Jadvyga - lenkė, gryna „Wilno - nasze", labai bijo „koronos": rankos iki žaizdų buvo išgraužtos, kai plauti rankas valdžia liepė, paskui brangiausias kaukes pirkosi, po dvi nešiojo, nors iš namų išeidavo tik šiukšlių išmest. Ir ką jūs sau galvojate - pati pirma tą „koroną" ir pasigavo! Burbėjo, kad mes virusą į laiptinę atnešėm. Nieko panašaus - ji vienintelė iš viso namo susirgo! Mes, kaimynai, ją skubiai izoliavom, o patys gyvenam kaip gyvenom. Jokio karantino nejausdami.

Apie jaunimą

O va jaunimui - sunku. Jiems gi gyventi visaverčiai reikia, ne tik melstis ir valgyti. Dabar sėdi sulindę į kompiuterius, gaila man jų - ne vienam „pavažiuos stogas". Štai anūkės draugė iki pandemijos dirbo kino teatre. Juos kaip uždarė, tai iki šiol užkalti. Tas pats su kitais verslais: mažomis prekybomis, kepyklėlėmis, siuvyklėlėmis... Negi valdžia nesuvokia, kad dėl visų šitų ribojimų bus sulaužyti žmonių likimai? Maniškė mergina (anūkė - red. past.) buvo įsižiūrėjusi sporto trenerį klube, bet anądien sutiko, sako „visas depresuotas, susikaustęs, ruošiasi emigruoti, nes paskola prismaugs". Ir jis toks tikrai ne vienas. Sunku bus jaunimui, vėl paliks tėvų namus, su seneliais tik per kompiuterį sveikinsis. Baisu.

O uždarytos mokyklos - visiška nesąmonė. Ką tie vargšiukai išmoks namuose sėdėdami? Nieko. Pažįstama guodėsi, kad jos aštuntokas anksčiau matematiką vos šešetui traukdavo, o dabar - aštuonis-devynis gauna. Nusirašinėja velniūkštis. Atrodo, mama turėtų džiaugtis, bet gi egzaminai parodys visą tiesą. Ir tada dešimtukininkas vėl virs dvejetukininku, ir vėl skandalas Lietuvoje: „tik pažiūrėkit, kaip krito moksleivių rezultatai!"

Apie senjorus

Ką patarčiau valdžiai daryti? Kaip kovoti su virusu? Visų pirma, kasdien visais kanalais nepranešinėti, kiek susirgo, kiek numirė ir kiek dar mutantų susikūrė. Nėra jokios prasmės - paskelbkite kur nors kartą per savaitę skaičius, kam įdomu, susiras.

Bijančių labiau jau neprigąsdinsit, o nepanikuojantys seniai tik juokiasi iš jūsų statistikos.

O svarbiausia, leiskite jaunimui gyventi, dirbti ir užsidirbti. Juk jie, jei ir serga, tai lengvai ar be simptomų. Tegul laisvai kvėpuoja, na, užsikrės, tai persirgs ir imunitetą gaus. Ko čia panikuoti? Jei sutiktumėte visiškai atlaisvinti jaunimui gyvenimą, mes, pensininkai, patys namuose užsirakintume. Sėdėsim, kiek liepsit, mėnesį, du, pusę metų. Gerų žmonių yra, maisto atneš prie durų, gydytojas paskambins, per langus susimojuosim. Iškentėsim. Bet negriaukite mūsų vaikų ir anūkų gyvenimo. Neatimkite iš jų ateities.