Pasiklydusiems mobingo spąstuose

Kreipiuosi į Jus savo laišku, kadangi manau, jog esate vienintelis naujienų portalas Lietuvoje, kuris yra išlikęs objektyvus ir priimantis lygybę bei abipusę nuomonę vakcinacijos klausimu mūsų susipriešinusioje šalyje, kurioje neapykanta vieni kitiems, rodos, jau tuoj pasieks galutinį tašką.

Savo vardo ir pavardės viešinti nenoriu iš pagarbos minimiems asmenims, o galbūt ir baimės, kad eilinį kartą galiu būti pasmerkta pažįstamų ar skaitančiųjų.

Nors pati dėl sveikatos priežasčių skiepytis Covid-19 vakcina negaliu, ilgą laiką skaitydama mirgančias antraštes apie apie sunkų apsaugos, parduotuvių darbuotojų darbą ir iš neskiepytų asmenų sulaukiamus užgauliojamus jaučiau jiems nuoširdžią užuojautą. Tačiau situacija, kurioje man vakar teko atsidurti, akivaizdžiai parodė, jog egzistuoja, kaip yra sakoma, ir kita, ne tokia šviesi ir pagarbos verta, šio medalio pusė.

Kaip jau minėjau, skiepytis vakcina dėl sveikatos priežasčių negaliu, todėl prisitaikiau prie valstybės keliamų reikalavimų - daugiausia būnu namuose, testuojuosi, kai yra reikalinga išeiti, sąlyčio su žmonėmis beveik neturiu. Nepaisant to, vakar per absoliutų savo neapdairumą palikau telefoną namuose ir, to net nepastebėjusi, užsukau į mažą maisto prekių parduotuvę, kurioje lankausi itin dažnai ir galėčiau pavadinti save nuolatine kliente. Vos įėjus apsauginis paprašė parodyti Galimybių Pasą, ieškojau tarp savo daiktų telefono, bet po keletos minučių rausimosi rankinėje visgi teko pripažinti, kad pastarojo neturiu, kartu su savo mobiliuoju... Jau ketinau atsiprašyti ir ramiai sau išeiti, kai apsaugos darbuotojas mane tiesiog išmetė visų ten buvusių žmonių akivaizdoje ir palydėjo tikrai ne pačiais gražiausiais žodžiais. Pasijutau tikra visuomenės atmata. Ir čia, sakote, yra tie vargšai, visuomenės pagarbos verti darbuotojai, ginantys mus nuo visur plytinčio viruso? Atsiprašau, bet turėčiau nesutikti, nes esu edukuota, inteligentiška, mandagi moteris, neturinti jokių nusižengimų ir taip dėl sveikatos sutrikimų pažeminta savo gyvenime nebuvau dar niekad.

Juk galima visą tai pasakyti mandagiai, nesiimant grubių veiksmų ir paprašant tiesiog sugrįžti pasiėmus reikiamus dokumentus? Juolab kad apsaugos darbuotojas toje aplinkoje mane yra matęs ne vieną kartą. Pasijutau taip tarsi, štai, tokiems žmonėms kaip aš, kurie kažkodėl dar neskiepyti, bet leidžia sau nusipirkti maisto (nes iš konkrečiai minimos ekologiškų produktų parduotuvės net ir nėra galimybės jo užsisakyti per kurjerį), gavus progą būtinai reikia atkeršyti ir parodyti jiems tikrąją jų vietą. Tarsi nuo manęs, kaip ir kitų, įgimtas patologijas ar alergiją turinčių žmonių priklausytų tai, jog kasdien turime tokį koronaviruso atvejų skaičių? Bet ar tikrai tai tiesa? Didžiąją laiko dalį tokie žmonės kaip aš praleidžia namuose, karantine ir nekelia tos įsivaizduojamos grėsmės visuomenei. Tačiau mano paskiepyti draugai ir kolegos, visiškai nesisaugantys ir aktyviai dalyvaujantys socialinėje veikloje, jau yra persirgę arba sergantys absoliučiai visi ir tikrai ne kiekvienu atveju tas sirgimas buvo ar yra tokios jau lengvos formos... Tad ar turėtume spjauti į visas atsargumo priemones ir, taip sakant, linksmai „atsigroti" ant tų kelių procentų, kurie yra tiesiog retos išimtys?

Žinote, nejučia peršasi mintis, kad gal visgi tada verta emigruoti? Panašaus atstūmimo ir smerkiančių komentarų sulaukiu ir darbe, iš kolegų, draugų ar pažįstamų. Kiekvieną kartą, kai paminiu, jog turiu testuotis ir esu neskiepyta, turiu pulti aiškinti ir pasakoti savo sveikatos kortelės istoriją, dėl kokių tai priežasčių, kad žmonės matytų mane kaip normalią pilietę, profesionalią darbuotoją ir žmogų, o ne žemesnio sluoksnio atstovę, su kuria, atrodo, net truputėlį gėda bendrauti? Tikiuosi, mano istorija paskatins nebūti tokiais susipriešinusiais ir jausti vienas kitam pagarbą, o ne žeminti ir jausti nepagrįstą neapykantą. Galbūt kai kažkurio iš mano kolegų ar pažįstamų vaikas dėl riešutų ar pieno sukeltos alergijos atsidurs reanimacijos palatoje, jie supras, kad tai nėra tiesiog „bukas užsispyrimas", kaip jau ne kartą teko iš jų girdėti. Atrodo, mums, dar jaunai demokratinei valstybei, yra toli iki tikrosios demokratijos, jeigu galime taip vieni kitus šitaip teisti ir menkinti dėl įgimtų savybių ar trūkumų. Kai turėdamas tikrai rimtų priežasčių artimiausiame žmonių rate girdi tokius juokelius kaip „nieko tau nepasidarys", „nešnekėk nesąmonių" arba „esi eilinė antivakserė" yra truputėlį ir juokinga, ir graudu tuo pat metu, kad mūsų vis dar tokios siauros pažiūros, kad šitaip bujoja mobingas ir nelygybė.

Todėl savo laišku šioje įtemptoje pandeminėje situacijoje, kurioje atsidūrė Lietuva, norėčiau tiesiog kiekvienam iš mūsų palinkėti supratimo ir pagarbos vienas kito atžvilgiu. Juk kiekvienas turime atskirą gyvenimo istoriją ir žodis „nesiskiepijęs" dar nereiškia kvailas, atsilikęs, ar tuo labiau neišsilavinęs. Neskubėkime taip aklai kitų teisti, nes mūsų šalies kultūrą ir demokratiją visų pirma kuria ne išrinkta valdžia, o mes patys - savo veiksmais ir žodžiais kasdieniame gyvenime.