Dėl koronaviruso stojo daugelis veiklų, izoliavomės, nemažai vos galą su galu suduriančių kompanijų galvoti apie išgyvenimą, kadangi reikia išlaikyti darbuotojus, o pelno generavimas sustingo.

O jau atrodė, kad mums negresia niekas – padarėme rimtas išvadas dėl karų bei turime, atsiprašau, turėjome maisto ir kitų prekių perteklių lentynose.

Kaip ir nutikus stichinėms nelaimėms, atsiranda krūvos paramos fondų bei savanoriška galimybė padėti kenčiantiems žmonėms. Žinoma, mes įpratę manyti, kad aukojimas ir kitos altruizmo formos yra kilniaširdiška, nes tai rodo mūsų neabejingumą, vienybę ir vienas kito palaikymą. Vienas už visus ir visi už vieną, kaip mėgiama sakyti.

Bet noriu į tai pažiūrėti į tokius reiškinius kitu kampu.

Parama, kaip tokia, iš tiesų rodo tai, kad mūsų sistemoje, kurioje gyvename, esti rimtų spragų. Ir tik pasaulinio masto bėda parodė, kad mes gyvename tikrai ne aukso amžiuje. Teks jo dar palaukti. Todėl gerbiamas jaunimas savo neatremiamą argumentą “taigi XXI amžius” gali padėti tyliai į stalčių.

Tos institucijos, kurios turėtų užtikrinti reikiamus išteklius – finansus bei inventorių, deja, jų negarantuoja. Tarnybos elementariai negali išspręsti problemų, todėl jas reikia šelpti iš pašalies užuot suformuojant tvirtą struktūrą, kuri gali mobiliai veikti net ir ekstremaliai situacijai esant.

Akmenėlis krenta ne į Vyriausybės, pačios Lietuvos ar kurios nors ministerijos daržą, tikrai ne. Jis krenta ten, kur cirkuliuoja perteklius pinigų ar resursų. Kad ir į tą patį sportą. Atletai, kurie kraunasi dešimtis milijonų už žaidimą rizikuodami tik tuo, kad nebent patirs traumą. Išsiplėtė virusas ir kaip mat mes neturime nei koncertų, nei sporto varžybų ar kitokių pramogos formų, o muzikos atlikėjai neturi kaip leisti sukauptų pinigų.

Savaime suprantama, gražiai atrodo tai, jog tie sportininkai meta pinigus į labdaros fondus ir tos sumos tikrai didelės, nors jų mastais tai beveik kišenpinigiai. Mano mintis vingiuoja ne link to, kad reikia iš jų atimti uždirbtus pinigus – absoliučiai ne. Tiesiog jiems permokama, nors tai per švelnu sakyti, o kažin, ar rastume savo kalboje tiksliai nusakantį žodį.

Kaip vienas mano prietelių iš Škotijos, kuris kariavo Afganistane, sakė, jog kariai, kurie misijose uždirba išties neblogai, rizikuoja netekti gyvybės, būkime teisūs, už grašius, o futbolininkai niekuo nerizikuoja aikštelėje. Už šiuos žodžius galima prasileisti kaltinimą pavydu.

Jei kada nors keisis žmonių požiūris pasaulyje į šiuos keistus dalykus, tai mes galime tikėtis to finansinio perskirstymo ir tuo pačiu tikėtis, kad sportininkai uždirbs tiek, kad nereiktų galvoti apie savo šeimos pramaitinimą, bet tuo pačiu negalvos apie tai, kaip sumaniau prataškyti šlamančius.

Jei mes norime užsitikrinti užbėgimą nelaimei už akių ar jos įveikimą, tai  permokėjimas turėtų būti galimas tik tose struktūrose, kuriose nutikus nenumatytai problemai, būtų galima pasinaudoti sukauptais rezervais. O kokios tai gali būti struktūros? Pagalvokime kiekvienas patys, įvesdami vos vieną ypatybę – saugų rytojų. Kitais žodžiais – pragyvenimas ir saugumas. Tai yra tos industrijos, kurios, pagal nutylėjimą, neturėtų teisintis, jog joms trūksta inventoriaus ar žmogiškųjų išteklių ir, suprask, mes tau skubiai negalėsime padėti.

Paramos fondai gali sėkmingai veikti tik trumpu laikotarpiu kaip koks ramstis griūvančiai sienai iki kol ji bus stabilizuota, bet tai tuo pačiu duoda suprasti, kad su pačia siena yra negerai. Jeigu aukojimas užsitęsia, tai metami pinigai krenta į bedugnę it tai būtų aukos amžinai kiauram bažnyčios stogui.