Žodžio „maksimalizmas“ reikšmę žodžiai.lt apibūdina taip: „maksimalizmas (maksimalus) - didžiausių reikalavimų, tikslų kėlimas“. Šito pasiekė viena antstolių kontora Vilniuje (pavardžių nenoriu skelbti, tegu klesti savo gyvenimuose) - 100 proc. nužmogėjimo maksimumą...

Nieko nežinodami ir nenumanydami, jog esame kam nors skolingi, gauname iš vienos Vilniaus antstolio kontoros raštą, kad mano dukra, kuri gyvena jau dešimti metai užsienyje, turi sumokėti Valstybiniam studijų fondui 792,13 Eur skolą ir 5 proc. metinių palūkanų sumą (44,92 Eur) bei 40,27 Eur vykdymo išlaidų antstolio kontorai.

Buvau išvykusi į Izraelį, grįžau tik gegužės 3 d. vakare, turėdama stiprų akių uždegimą, nuo karščio ir kondicionierių sloguojanti, tad dukra man jokio laiško nedavė ir nieko nežinojau apie jokias bylas, jokius antstolius. Gegužės 7 d. vakare, pasitaisius regėjimui ir sunormalėjus kraujospūdžiui, dukra atnešė laišką iš Vilniaus antstolių. Puoliau, kaip ir bet kuri mama, ieškoti siūlo galų. Rodos, grąžinome studijų fondui 1000 litų paskolos. Skambinu visais varpais į Vilnių, į Edukologijos universitetą. Sužinojau, jog tai ne paskola, tai - valstybės duotas krepšelis mano vaikui prieš devynerius metus. Nors ji nelankė, išvyko į užsienį, bet grąžinti reikia. Sutinku. Būčiau anksčiau žinojusi, seniai būčiau sumokėjusi. Bet kur tokią pinigų sumą pensininkui, kurio pensija tik 230 Eur, gauti? Nutariau pasiskambinti į tą antstolių kontorą ir paprašyti, gal galėtų palaukti keletą dienų. Ne vagys mes, ne banditai, ne sukčiai - tikrai, surinkę reikalingą sumą, įnešime.

Griežtu tonu man pasakoma, jog esame prieš įstatymą visi lygūs ir turiu gegužės 8 dieną padengti įsiskolinimą. Kalbu, jog tik grįžau iš užsienio, kad tikrai padengsime šį įsiskolinimą... Bet nė vienos dienos niekas neketina laukti... Pykteliu ir pasakau, jei taip būtų išreikalauta iš tų, kurie milijonus iš valstybės ir žmonių pavagia, tai Lietuva būtų klestinti valstybė... Tuo pokalbis baigėsi.

Dukra tą patį vakarą iš užsienio pervedė reikalingą sumą, bet pinigai iš kitos valstybės tą pačią dieną neatkeliauja ir gegužės 10 dieną įmokėjome 600 Eur, o likusius 277,32 Eur įmokėjome gegužės 11 d. Beje, gegužės 10 d. išsiunčiau antstolio kontorai banko dokumentą, jog tikrai 600 Eur yra pervesti, kad pasitikėtų manimi, bet...

Gegužės 14 d. gaunu el.paštu žinutę, jog mes turime ne 877,32 Eur mokėti, o jau 1046,06 Eur, jog likutis dabar yra 168,74 Eur. Jokių dokumentų el.paštu, patvirtinančių šios sumos pagrįstumą, nepridėjo. Gegužės 15 d. susirandu pašte registruotą laišką, kuriame rašoma, jog gegužės 9 d. potvarkiu mes jau turime mokėti ne 168,74 Eur papildomų išlaidų, o jau 207,49 Eur. Va, čia tai lietuviško „žmoniškumo“ maksimalizmas.

Įdomiausia, jog laiškas iš Vilniaus antstolių kontoros išsiųstas tik gegužės 11 d., ką byloja antspaudas ant voko, kai jau buvo padengta visa reikalinga suma.

Ne dyvai, jog sostinėje šitaip elgiasi tarnautojai, nes turi puikius pavyzdžius iš politikų gyvenimo, iš valdžios atstovų „veiklų“... O dar įstatymai... Pavyzdžiai įkvepia. Pavyzdys - geriausias mokytojas... Yra tekę tvarkyti dokumentus mūsų provincijos antstolių kontorose, tai galiu drąsiai sakyti, jog pas mus dar gyvena žmonės, dar sugeba išgirsti, galima susitarti... Protu nesuvokiama: nepalaukus nė dienos, nors paskambinau, prašiau palaukti priimant sprendimą. O atlyginimą sau pasiskyrė 142,58 Eur...

Kokias pensijas gauna teisininkai? Pasidomėkite, jie tikrai gyvenimu nesiskundžia...

Ne kiekvienas gimėme sumaniu, nors mūsų valstybės prioritetuose yra siekiai strategijoje iki 2030 metų sukurti sumanią visuomenę. Jau šiandien matosi, jog siekiai pildosi, ką savo kailiu patiriu. Žmogus nevertinamas, nes mūsų švietimo sistemoje tik žinios, nėra vertybinės dvasinio ugdymo programos. Toks švietimas, kuris yra šiandien, yra maksimalistinis asmenybės ugdymas. Tokio švietimo ugdytiniai sėdi valdininkų kėdėse, ateina į politiką be aukštesnio moralės suvokimo. Dorinis ugdymas - tik išraiška to, kas turėtų būti. Tai tik dogminis ugdymas...

Kreipiuosi į valstybės vyrus ir moteris: sėdite atsakinguose postuose, gal pradėkite atsakingai žiūrėti į valstybę. Ne kaip į naudingą daiktą, o kaip į žmogaus ir valstybės vienį. Peržiūrėkite įstatymų spragas, kurios prašosi loginio, sąmoningo taisymo ne vienašališkiems interesams pritaikytą, o bendražmogiškam susikalbėjimui skirtą.

Taip norėtųsi gyventi Lietuvoje, bet ne tokioje, kokia yra šiandien.

Adelė Daukantaitė
Knygos „Skambutis sielai...“ autorė