1 nuotr.Pastaraisiais metais netrūksta iniciatyvų, esą nukreiptų į moterų lygiateisiškumo ir gerovės užtikrinimą, tačiau realių darbų, bent jau vienu aspektu, pasigendu.
Kalbu apie tai, jog gimdyti gali tik biologinės moterys, bet ne jomis pasijautę žmogos, o apie reprodukcinius dailiosios lyties pajėgumus gamta „maloniai" primena kiekvieną mėnesį.
Galiu tik spėlioti, kaip moterys jaučiasi tomis dienomis.
Tikėtina, skirtingi organizmai natūralius procesus priima skirtingai, bet yra tekę girdėti, jog kartais pirmosios dienos būna tokios „džiugios", kad viskas, ką pajėgia moteris, tai gulėti lovoje ir gerti vaistus.
Anksčiau visuomenė tai suprato ir, berods, XX a. pradžios Prancūzijoje, na kol feministės dar nebuvo įsiautėjusios, dirbančios moterys kas mėnesį be didesnių pasiaiškinimų galėdavo pasiimti 2-3 laisvas dienas.
Apie panašių darbdavių požiūrį į dailiosios lyties atstoves mūsų dienomis man nėra tekę girdėti, nors galiu kažko ir nežinoti.
Kalbant apie valdiškų įstaigų klerkes, joms šis klausimas yra mažiau aktualus, nes, kaip parodė prieš gerus metus atliktas tyrimas, po „baisiosios" pandemijos reguliariai į darbą vaikšto tik dirbančios KAM sistemoje, o likusios gali mėgautis vadinamojo „mišraus grafiko" teikiamais privalumais ir (ne) dirbti iš kur nori.
Bet tokios prabangos negali sau leisti padavėjos, viešojo transporto vairuotojos ar grupinių treniruočių sporto klubuose trenerės.
Joms, nori-nenori, tenka keltis iš lovos, eiti ir dirbti. Nuo to kenčia ne tik darbo našumas, bet ir moters sveikata, tačiau ar kam nors tai šiame „pažangos" amžiuje įdomu?
Ir tai liūdina, nes jeigu valdžia, kaip deklaruoja, rūpinasi savo piliečiais ir tam sugalvojo „mamadienius/tėvadienius", tai kodėl negali sugalvoti „moteriškų dienų"?
Nesakau, kad tokia praktika turėtų tapti privaloma, nes, tikėtina, skirtingos moterys jaučiasi skirtingai, bet, manau, galimybę - likti porą dienų namuose be didelių pasiaiškinimų - moterys privalo turėti.
