1 nuotr.Dažnai sakoma, jog televizija tik bukina, tačiau šią savaitę įsitikinau - būna ir kitaip. Vienos žinių laidos užteko, kad dukart susimąstyčiau apie tokius dalykus kaip atsakomybė, padorumas, požiūris į save ir kitus žmones.
Pirmiausia susimąsčiau žiūrėdamas į darbo netekusį prokurorą Algimantą Kliunką. Žmogus paslydo, parašė atsistatydinimo pareiškimą ir atvirai žurnalistams pasakė, kad susigadino gyvenimą. Pasirodo, aukšti valstybės pareigūnai turi atsakyti už savo veiksmus. Tik kažkodėl tokios atsakomybės nesimato Seime. Jei tokį nusižengimą kaip prokuroras padarytų parlamentaras, viskas baigtųsi smulkiu skandalėliu. Juk mūsų įstatymų leidėjai įpratę daryti ką nori. Daug didesnės nuodėmės nuteka kaip vanduo nuo žąsies.
Bandau įsivaizduoti, kaip vidutinis seimūnas po tokio įvykio elgtųsi prieš televizijos kameras. Tikriausiai pradėtų suokti apie provokaciją, politinį susidorojimą. Ši giesmelė girdima nuolat, kai kuris nors parlamentaras prisidirba. Kokia dar atsakomybė, jei visada kaltas kažkas kitas, tik ne aš pats?
Būtent atsakomybės parlamentarams šiuo atveju reikėtų pasimokyti, tačiau jie mieliau moko kitus. Kitame reportaže buvo parodytas Seimo narys, pirštu baksnojantis atsiskaityti komisijai atėjusiam kitam prokurorui. Šį parlamentarą žiūrovai puikiai žino kaip vieną iš TV šokėjų. Jis baksnojo pirštu ir nurodinėjo, kad grįžęs prokuroras jam viską surašytų raštu. Galima ilgai svarstyti, ar Seimo narys apskritai turi teisę taip elgtis su prokuroru. Bet esu įsitikinęs dėl vieno - prieš baksnojant kažkam pirštu, visada pravartu pažvelgti į veidrodį. Gal paaiškės, kad labiausiai reikia baksnoti į save.
RŪTENIS, ALYTUS
