Moteris neva ginsiančioje konvencijoje apie moteris - nė žodžio

Paprašyta suprantamiau paaiškinti šią sąvoką feisbuke po Andriaus Tapino vasario 27 dienos įrašu, Dovilė Šakalienė pateikė pavyzdį: „Na, pvz., aš mėgstu sukneles ir pasidažyti lūpas. Buvau mokoma, kad mano pareiga - auginti vaikus ir tvarkyti namus". Tačiau jau pirmajame sakinyje ji pati sako, jog tai yra tiesiog jos pomėgis, o ne visuomenės primestas elgesys. Kiek mergaičių šiais laikais yra mokomos, jog tvarkymasis ir vaikų auginimas yra jų pareiga, sunku pasakyti. Mokyklose jos nėra to mokomos. O tėvai turi teisę auklėti vaikus taip, kaip jiems atrodo tinkamiausia. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad tvarkausi tik tada, kai pati to noriu. Dabar turėsiu gerą pasiteisinimą tiems, kas užtiks mano namuose netvarką - saugau dukrą nuo stereotipų.

Taigi D.Šakalienė sako, kad ji buvo mokoma, jog vaikų auginimas yra jos pareiga ir vėliau dar prideda, jog vaidmenys, į kuriuos mus spaudžia visuomenė, yra giluminė smurto priežastis. Ar būtent dėl to ji šiuo metu augina vaiką - kad kažkas jai taip liepė, o ne dėl to, kad pati to nori? Visuomenė ją „įspaudė" į motinos vaidmenį ir dabar dėl to ji kenčia smurtą? Manau, jog tokie D.Šakalienės ir kitų Stambulo konvencijos narių pasisakymai nuvertina motinos vaidmenį ir nuteikia mergaites, jog motinystė - kažkas žema, motinystė - tai prievarta. Ne, motinystė nėra nei smurtas, nei prievolė, nei visuomenės primestas vaidmuo, tai yra graži ir prasminga moters gyvenimo patirtis, kurią Lietuvoje moterys gali laisvai pasirinkti.

Dar daugiau - pasisakymai, jog visuomenė primeta moterims tam tikrus vaidmenis ir neva jos dėl to neišvengiamai patiria smurtą, apibūdina moteris kaip savarankiškai nemąstančias, savo nuomonės neturinčias būtybes, kurios daro tik tai, ką liepia kiti. Jos nemoka kovoti už save, jas valstybiniu lygiu reikia nuolat sergėti. Aš labai abejoju, jog šalyje, kurioje moterys gali tapti prezidentėmis, premjerėmis, Seimo pirmininkėmis, yra kažkokių nemąstančių lyčių.

Anot amerikietės, psichologijos mokslų daktarės Debros Soh, sąvoka „Lytis socialiniu aspektu" (angl. „Gender") nėra moksliškai pagrįsta. Lyčių skirtumus daugeliu atvejų lemia būtent biologiniai skirtumai, o ne visuomenės primestos normos. Interviu, prieš pusę metų duotame Reason TV kanalui YouTube, D.Soh nurodo, jog mergaitės, turinčios įgimtą antinksčių hiperplaziją, - ligą, dėl kurios jų organizmuose gaminasi neproporcingai didelė vyriško hormono testosterono koncentracija, paprastai renkasi „berniukiškus" žaislus net tuo metu, kai yra skatinamos rinktis „mergaitiškus žaislus". D.Soh pabrėžia, jog tai nėra priežastis seksizmui, tačiau turėkime omeny, jog moterys ir vyrai iš esmės skiriasi būtent dėl biologijos.

Taip, yra šalių, kuriose įstatymais ir įvairiais papročiais moterys yra labai varžomos, tačiau tai yra atskiras atvejis. Mūsų šalyje moterys sprendžia pačios: gimdyti ar negimdyti, siekti karjeros ar likti namuose. Jos turi visišką laisvę susieti savo gyvenimą su tuo vyru, kuris ją gerbia, ir šeimos turi visišką laisvę pasiskirstyti buities darbus taip, kaip visiems šeimos nariams priimtiniausia.

Taip, yra mūsų šalyje moterų, kurios užsikrauna ant savęs visą buitį, vaikų auklėjimą ir dar dirba. Yra moterų, kurias išnaudoja seksualiai. Yra moterų, kurios patiria fizinį, psichologinį ir ekonominį smurtą. Tik vėlgi - ar tai yra moterų apibrėžimas Lietuvoje?

Nei vyrai, nei moterys Lietuvoje nėra apibrėžiami pagal vaidmenis, tad mes išvis neturime jokių socialinių lyčių mūsų šalyje. Pas mus yra tik biologinės moterys ir biologiniai vyrai, kurie kuria savo gyvenimus taip, kaip jiems to norisi, taip, kaip jiems tai atrodo teisinga. Gal neįdėmiai skaičiau, bet apie biologines moteris Stambulo konvencijoje išvis nieko nerašoma.

Tuomet ką mes ginsime su šia konvencija Lietuvoje? Ar dokumentai, kuriuose vartojamos tokios dviprasmiškos ir netgi klaidinančios sąvokos, yra legitimūs?