3 nuotr.Miela mano gyvenimo palydove, tokius žodžius rašau pirmą kartą. Ir rašau Tau, viso mano, palyginti ilgo, gyvenimo palydove, nes Tu kasdien nuo mažų dienų vis būni kartu su manimi, o aš Tave visada jaučiu. Savo širdyje, visame kūne, nors nei karto nemačiau savo akimis, neužuodžiu uosle, neliečiu rankomis, tik girdžiu ausimis, kai išsiverži iš mano krūtinės ir paskleidi tai, ką turiu mintyse ir noriu perduoti kitiems. Tu esi mano minčių perdavimo laidas, tad aš didžiuojuosi, kad esi mano gimtoji kalba. Tavo garsai jau užprogramuoti mano genuose. O kai išvydau šį pasaulį ir pradėjau jį suvokti, garsiai ištariau pirmą žodį - „Mama", - susidedantį iš dviejų garsų. Tai buvo atsidėkojimas Motinai už tai, kad ji suteikė man gyvybę. Tada mačiau, kad ji vis kalbėjo su žmogumi, o aš dar nesuvokiau, su kuo, tik mano sąmonė diktavo esant jį Tėvą, ir aš pradėjau tarti žodį - „Tete".
Esu dėkingas tėvams, kad išmokė mane kalbėti gimtąja kalba, kuria kalbėjo mūsų senoliai ir kuria visą gyvenimą kalbu aš, didžiuodamasis, kad esu vienos iš gražiausių ir originaliausių pasaulio kalbų turėtojas ir puoselėtojas.
Mūsų dabartinė gimtoji lietuvių kalba atsirado prieš daugybę metų kartu su kitomis baltų genčių kalbomis, tokiomis kaip prūsų, jotvingių žemaičių, aukštaičių, sėlių, latgalių, kuršių, dzūkų ir kitomis. Kalba yra gyvas tautos organizmas, kuris per amžius vystėsi, tobulėjo ir tas procesas nesustojo. Neabejoju, kad tų, senųjų, laikų kalba dabar sunkiai susikalbėtume.
Ir ne tik labai senų, bet ir vėlesnių laikų kalba skiriasi. Kas gali pasakyti, kokia kalba buvo kalbama, kai valdė karalius Mindaugas, o po beveik dviejų šimtmečių kunigaikštis Vytautas? Tų ir visų kitų Lietuvos valdovų žinome tik vardus, o ar buvo pavardės - nežinoma. Jos atsirado žymiai vėliau. Dar vėliau buvo sukurtas ir raštas lotyniškais (gotiškais) rašmenimis. Pirmųjų lietuviškų knygų pradininkai buvo M.Mažvydas ir K.Donelaitis. Daug tose knygose minimų žodžių iki šių laikų beveik neišliko. Prie mūsų kalbos išsaugojimo, tobulinimo ir puoselėjimo labai prisidėjo žinomi kalbininkai, poetai ir prozininkai. Man žinomiausi L.Rėza, K.Būga, J.Jablonskis, o vėliau kalbininkai K.Ulvydas, J.Balčikonis ir kiti. Noriu paminėti savo kraštietį A.Strazdą ir jo giesmę „Pulkim ant kelių", V.Kudirkos „Tautišką giesmę", Maironio lyriką, Just.Marcinkevičiaus literatūrinį palikimą. Būtina pagerbti visus gimtosios kalbos mokytojus, radijo ir televizijos laidų vedėjus, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir visus kitus, kurių veikla turi įtakos mūsų kalbos išsaugojimui ir išaukštinimui.
Gražiai skambi, Tu, mūsų gimtoji kalba. Į jokią pasaulio kalbą nenorime Tavęs keisti, nes mums taip gera su Tavimi, taip lengva žodžius tarti. Garsų tiek, kiek raidžių abėcėlėje. Ir tik trys garsai su dviem raidėmis. Tai „ch", „dž", „dz". O visos balsės, kad turėtų skambesį, turi „prisikabinę nosinaitę" ar viršuje uždėtą brūkšnelį. Raidės „š" ir „ž", kad skirtųsi nuo joms labai artimų „s" ir „z" ant savęs „patupdžiusios" mažus paukščiukus. To, kiek žinau, nėra nė vienoje pasaulio kalboje. Tų dviejų raidžių garsai daugely pasaulio šalių užrašomi net trimis raidėmis. Trijų raidžių (sch) vienam garsui užrašyti mūsų rašyboje nereikia. Tad labai liūdna, kad mūsų kalbos abėcėlę nuspręsta teršti dar kažkokiomis mums nereikalingomis raidėmis.
Labai gražios lietuviškos ir ankstesnių laikų kompozitorių sukurtos dainos, kurias dainavo „Armonikos", „Nerijos" ir kitų ansamblių atlikėjai, tuometinių moksleivių dainų konkursų dainorėliai. Meno saviveiklos kolektyvų, profesionalių ir mėgėjiškų, buvo daug visoje Lietuvoje ir juose skambėjo tik lietuviškos dainos ir mūsų kompozitorių muzika. Tai mūsų gimtosios kalbos išsaugojimo lobynas.
Savaime kyla klausimas - o kur šiuolaikinių dainininkų dainos? Juk kasmet vyksta įvairūs muzikiniai renginiai, išaugo nauja puikių dainininkų karta. Nors jų dainos gražiai ir maloniai skamba, bet ilgalaikio populiarumo neturi. O kodėl taip yra? Priežastis - aiški. Pavyzdžiui, „Lietuvos balsas", kuriame dalyvauja nemažas būrys jaunų dainininkų, jų dainos gražiai skamba, bet apie ką jie dainuoja tik patys žino, nes tų žodžių daugelis vyresnės kartos žmonių nesupranta - jie užsienietiški. Dar labiau liūdina, kad tas dainas užsienio kalba dainuoja mažamečiai vaikai ir moksleiviai, pritariant ir džiūgaujant jų tėvams. Jeigu taip tęsis ilgesnį laikotarpį, tie vaikai ne tik dainuoti lietuviškai nemokės, bet ir kalbėti taisyklingai užmirš.
Nemalonu, kai „elitas" mūsų kalbą panaudoja konfliktams kelti, šmeižti, juodinti, skleisti melą. Tam naudoja žodžius, kuriuos kalbos sergėtojai pripažino netinkamais. Kartais net kyla mintis, ar tie žmonės ta pačia burna valgo duoną, jeigu iš jos sklinda patyčių, pagiežos, melo ir neapykantos žodžiai.
Dauguma lietuvių nusivylę dėl labai žalingo kalbai įstatymo priėmimo, kuriuo mūsų abėcėlė bus papildyta dar keliomis svetimomis raidėmis. Mes galėjome būti unikalūs! To reikalauja per amžius susiformavusi mūsų kalba, dažnai sulaukianti pasaulio kalbininkų dėmesio. Sugebėjome Tave, tokią gražią ir skambią, per ilgus amžius išsaugoti, kai buvo ir yra nemažai pastangų Tave sumenkinti, uždrausti. Kaip bus dabar - nežinia.
