Vilniuje gyvenanti mano giminaitė Joana, 30 metų moteris, vieną vakarą pajuto ūmius pilvo skausmus. Lyg tyčia jos vyras buvo išskubėjęs pas močiutę į kitą miestą. Nežinodama, kur iš skausmo dėtis, ji paskambino pagalbos telefonu 112. Sutarusi su kaimyne, kad ši paglobos vaikus, laukia laukia Joana greitukės, o jos kaip nėra, taip nėra. Vėl skambina 112. Ten išgirsta, kad ji “jau važiuoja”. Praeina dar pusvalandis. Vėl, nepakęsdama skausmo, skambina į greitąją pagalbą. Bet tada išgirsta klausimą, kokio mobiliojo operatoriaus tinklu naudojasi, ir patarimą skambinti telefonu 003. Pasukusi šiuo telefonu sužino, kad greitoji jau prie jos daugiabučio. Esą ligonė jau galinti leistis laiptais žemyn. Bet Joana iš skausmo net žingsnio žengti neįstengia! Vargais negalais daktarai ateina patys, išveža Joaną į Santariškių ligoninę. Ten suleidžia vaistų, ištiria echoskopu. Skausmas pamažu praeina, budintis gydytojas prasitaria, kad greičiausiai moterį kamavo inkstų akmenligės priepuolis. Joana į ligoninę neguldoma - išleidžiama namo. Neturi moteris nei pinigų taksi, nei talonėlių. Gerai, kad kaimynai geri - atvažiuoja, parveža moterį į namus.
Tik atsipeikėjusi nuo skausmo Joana susivokė, kad greitosios pagalbos laukė visą valandą! Iš gimtojo Alytaus greičiau būtų atvažiavusi. Nei kamščių tokį metą mieste nėra, nei kelias prastas buvo. Vis dėlto Joana laiminga, kad viskas gerai baigėsi. Jei koks infarktas ar insultas, vėžlio žingsniu judančių medikų pagalbos greičiausiai būtų neprireikę.
FILOMENA, ŠIAULIAI
