1 nuotr.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius (dešinėje) ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Čaputovičius (Jacek Czaputowicz). Stasio Žumbio nuotr.

Neteisingas ministro teiginys, esą „Lietuvos lenkų mažuma negali rašyti savo pavardžių asmens dokumentuose originaliai“! Lietuvos lenkai savo asmenvardžius jau rašo originaliai (autentiškai ir pagal skambesį), kaip nustatyta 1939 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės komisijos, Lietuvos ir Lenkijos draugystės sutarties (14 straipsnis), Europos tautinių mažumų konvencijos (11 straipsnis).

Neteisingas teiginys, esą lietuviai Lenkijoje asmenvardžiuose gali vartoti savo raides: jas gali vartoti tik savo spaudoje gimtąja kalba, o taip užrašyti asmenvardžiai Lenkijos informacinėse sistemose negalioja. Lygindami Lenkijos lietuvius ir Lietuvos lenkus privalome žinoti, kad jų statusas skiriasi net keturiais požiūriais: 1) Lenkijos lietuviai yra autochtonai (tautinė mažuma), o Lietuvos lenkai - daugiausia prieš 150 metų okupantų prievarta sulenkinti lietuviai (tautinė bendrija), dėl to jų ir vardynas yra lietuviškos kilmės, 2) išlikusių Lenkijos lietuvių gimtoji kalba yra lietuvių kalba, o Lietuvos lenkų - greta lenkų kalbos ir gudų, lietuvių, rusų kalbos, 3) lietuviai niekada neokupavo Lenkijos sostinės ir jos apylinkių, o lenkai Lietuvos sostinę okupavo 1920-1939 metais, 4) Lenkijos lietuviai buvo ir yra lojalūs valstybės piliečiai, niekada nekūrė teritorinės autonomijos ir nekvietė svetimos valstybės kariuomenės okupuoti jų kraštą, o Lietuvos lenkai tai darė ne kartą.

Sulenkinti ir pagal Lenkijos rašybą skelbiami Lietuvos asmenvardžiai, vietovardžiai iškraipytų istorinę tiesą ir daugumai Lietuvos gyventojų primintų nesenas okupacijas. Dėl to reikalauti okupantų iškraipytų vietovardžių yra ypač neetiška. Taip nedaroma ir Lenkijoje: pagal jos „Tautinių mažumų įstatymą“ vietovėms, gatvėms gali būti „papildomai vartojami tradiciniai pavadinimai mažumų kalbomis“, nesusiję su okupacijomis.

Netikslus ir ministro pasakymas: Lenkijoje rastumėte vietovardžių tautinių mažumų kalbomis. Tiesa yra tokia: 1) Punsko valsčiuje apie 20 lietuviškų kaimų pavadinimų lentelėse pirmiausia skelbiami iškraipytai lenkiškai ir tik po to - autentiškai lietuviškai, 2) šių užrašų vietiniai gyventojai neprašė - jie įvesti ir dukart uždažyti tam, kad būtų galima daryti nepagrįstą spaudimą Lietuvai, 3) Seinų, Vižainio, kituose gretimuose valsčiuose ir pusėje Mažosios Lietuvos, Stalino dovanotos Lenkijai, tokių užrašų nėra. Be to, skirtingai nuo Lenkijos, prie pietryčių Lietuvos rajonų, seniūnijų ir jose yra dvikalbiai užrašai.

Tikslintina ir ši ministro pastaba: „Turime sustiprinti lenkišką švietimą, nes ir pačiai Lietuvai svarbu, kad jos piliečiai būtų jai lojalūs“. Apie pusę Lietuvos lenkiškų mokyklų tebėra valstybės išlaikomas Lenkų rinkimų akcijos lopšys, rinkimų štabas ir motina maitintoja, kur gudiškai, lietuviškai kalbantys vaikai polonizuojami.

Ministras pasiūlė pažeisti ir LR Konstitucijos 29 straipsnį, rinkimuose į Seimą sumažinant 5 proc. rinkėjų balsų minimumą Tomaševskio partijai (kad jai nereikėtų sudaryti koalicijos su rusų partijomis). Bet ši partija, pasivadinusi Krikščioniškų šeimų sąjunga, galėtų blokuotis ir su artimesne Krikščionių demokratų partija (ne pravoslavais), ir su lietuviais, gudais, ukrainiečiais, kurie Šalčininkų, Vilniaus ir gretimų rajonų seniūnijose sudaro ne daugumą (kaip lenkai), o tikrąją tautinę mažumą.