4 nuotr.Menininko A.Labašausko bunkerio siena sostinės Lukiškių aikštėje atrodo slegiančiai. Ji primena konclagerių vertikalių rąstų sieną. Protu nesuvokiama, kad toks gėdingas projektas būtų realizuotas. Apsijuoktume prieš Europą.
Galima įžvelgti ir kitokį variantą: tai baltaodžių karų su indėnais forto siena, tik trūksta patrankų. Atsakingieji už paminklą istorinėje aikštėje nesuvokia ar nenori suvokti tai, kas svarbiausia: negali būti paminklo, kuris kiršina visuomenę, ją skaldo. Pastatę Vilniuje J.Basanavičiaus paminklą - visi džiaugėsi, Kaune prie pilies - Laisvės karį - taip pat. O bunkeris - kas kita.
Bandymas gausiais slapyvardžiais „bunkerio“ sienos rąstuose įamžinti partizanus nevykęs, nes partizanų atminimas Lietuvoje deramai įamžintas: pastatyta tūkstantis paminklų partizanams ir kiekviename yra partizanų vardai, pavardės, slapyvardžiai, gimimo ir žūties datos. Laisvės kovotojai - tai ne tik partizanai. Jie kovojo devynerius metus, o Lietuvos istorijai - daugiau nei devyni šimtmečiai. Tad bunkerio siena netinkama įamžinti tuos, kurie, pvz., kovėsi prie Mėlynųjų Vandenų, Žalgirio, Oršos mūšiuose.
2017 m. gegužės 2 d. Seimas priėmė rezoliuciją: Lukiškių aikštėje turi būti Vyčio paminklas. O apklausų duomenys rodo, kad 73 proc. apklaustųjų pasisakė už Vyčio paminklą Lukiškių aikštėje. Taigi susidaro įspūdis, kad kažkas nenorėjo aikštėje rimto Laisvės kovų atminimo įamžinimo, o tik apsimestinio.
Jeigu medžių kamienų žievių vaizdas geriau nei Vytis simbolizuoja laisvės kovotojus, tai gal pakeiskim Vytį mūsų herbe, istorinėje vėliavoje, monetose ir kitur medžių kamienų žievių vaizdu.
