Gražu, kai šalis turi savas šimtmečius skaičiuojančias tradicijas. Tačiau bjauru, kai jos išsigimsta pataikaujant vis smarkiau pučiantiems permainų vėjams.
Kitą savaitgalį minėsime Kazimierines. Šia proga vyks ir tradicinė Kaziuko mugė. Ne šiaip kokia, o jau 407-oji (jeigu tikėtume organizatorių skaičiavimais)! Džiaugiuosi, kad Kazimierinės, kaip ir Joninės, bent dienai praskaidrina nuotaiką. Juk kasmet tai puiki proga išlįsti iš namų įkvėpti pavasario, nueiti į mugę, pabendrauti su žmonėmis ir, žinoma, nusipirkti šventinių riestainių.
Tačiau šįmet į Kaziuko mugę aš neisiu. Nes ji, manyčiau, išsigimsta. Organizatoriai kiekvienais metais žada vis daugiau gerovių, o išeina šnipštas. Nes tūkstančiai žmonių vienu metu suplūsta į tą pačią vietą pažiūrėti į žadamas naujoves, o mato vis tą patį, kas buvo pernai, ir užpernai, ir užužpernai. Ir tai - jeigu pamato.
Prisimenant pastarųjų metų Kaziuko muges man susidarė toks įspūdis, kad jos turi vienintelį tikslą - siekti rekordo, kiek žmonių galima sutalpinti mažame Senamiesčio lopinėlyje. Šiemet žadama pusė milijono žmonių!
Kiek jų nusišypsos laimė prasibrauti prie prekybininko palapinės? Vienetams! Nes jeigu patekai į srautą, tai ir judėsi kartu su juo. Žingsnis į kairę ar į dešinę yra neįmanomas, nes tuoj pat būsi įstumtas atgal. Tokioje minioje net stabtelėti prie kokio prekystalio pavojinga. Juk kaipmat susidaro spūstis, kurioje kaulai jau visai ne juokais traška.
Jei ir pavyksta prasibrauti prie kokio prekeivio, tuoj pat norisi nerti atgal į minią. Nes mugės prekybininkai žiūri tik savo pelno ir už savo produkciją plėšia tokias pat kainas, kokios būna parduotuvėse. O kartais ir brangiau. Ir nei pasiderėsi tu su jais, nei ką. Prekybininkų atsakymas visada tas pats: “Mums irgi reikia gyventi, reikia mokėti už vietos nuomą, o jei tau, tamsta, kas nepatinka, eik velniop.”
VALENTINAS, VILNIUS
