Kas vyksta ligoninėse su senukais?

Kviečiame paskaityti Dianos pasakojimą:

„Mano močiutė sirgo specifine liga (ją sukaustydavo), tad buvo parinktas gydymas Parkinsono ligai skirtais vaistais. Tai gelbėdavo. Tačiau kartą per metus visgi būdavo pasiekiama kritinė riba, kai sukaustydavo labai stipriai. Tuomet tekdavo pagulėti ligoninėje, palašinti lašelinių, bet vėliau ji visada grįždavo į namus. Šis kartas buvo kitoks.

Kadangi aš (anūkė) gyvenu Vilniuje, pas ją važiuodavau tik savaitgaliais. Jai darbo dienoms buvo paskirta globėja. Iš globėjos rugsėjo pabaigoje sulaukėme skambučio, kad močiutė vėl sukaustyta ir stipriai kosėja (jai kiekvieną rudenį ir pavasarį būdavo „paaštrėjusi" astma). Bendru sutarimu buvo iškviesta greitoji, kuri pasiūlė nuvažiuoti į Švenčionių ligoninę. Joje, įtariant plaučių uždegimą, planuota padaryti rentgeno nuotrauką, palašinti vaistų.

Močiutė griežtai atsisakė važiuoti, nes dėl „kovido" labai bijojo atsidurti ligoninėje. Greitosios pagalbos darbuotoja primygtinai reikalavo važiuoti, o atsisakius rėžė: „Tuomet atvykite pasirašyti, kad atsakote už artimojo sveikatą, jei kils komplikacijos ir ji mirs namuose." Šis sakinys privertė įkalbėti močiutę važiuoti greitąja...

Tačiau netrukus sulaukėme skambučio ir mums buvo paaiškinta, kad močiutės greitasis COVID-19 testas buvo teigiamas. Sutrikau, nes iš namų ji niekur neišeina, globėja persirgusi ir dažnai darosi testus, jie buvo neigiami tiek prieš vizitą pas močiutę, tiek po jo.

Paskambinus į Švenčionių ligoninės priimamąjį, sužinojau, kad ji vežama į Santariškių infekcinį skyrių. Daugiau jokios informacijos niekas nepateikė. Žinojau tik tiek, kad jai „mistinis" COVID, o vietų rajone nesant vežama į Vilnių. Tos pačios dienos, kai ją išvežė į ligoninę, vakare sulaukiau skambučio iš Santariškių infekcinio skyriaus, kad močiutei nustatytas plaučių uždegimas, ūmokas bronchitas bei „greitosios" padarytas greitasis testas su teigiamu rezultatu. Skambinęs vyras nuramino, kad COVID nėra stiprus. Jie jo net neįžvelgia, nes močiutė neturi temperatūros, jaučia kvapą ir skonį. Turėjau du pasirinkimus - arba vežtis ją namo, gerti antibiotikus ir izoliuotis kartu su ja, arba perkelti į kitą ligoninę. Tuo metu buvau izoliacijoje, buvo likusios 3 dienos iki pabaigos. Su šeima pasvarstėme ir nusprendėme, kad geriau močiutę palikti medikų priežiūrai. Ir tada viskas prasidėjo...

Močiutė atsidūrė Elektrėnų ligoninėje. Susisiekti su gydančia gydytoja buvo labai sudėtinga, bet pavyko. Gydytoja buvo šalta, kalbėjo mažai. Viskas, ką pavyko sužinoti, kad būklė stabili, duodami antibiotikai ir „būkite ramūs".

Po poros dienų baigėsi mano izoliacija ir suskubau nuvažiuoti maršrutu Vilnius-Švenčionėliai-Elektrėnai, kad surinkčiau močiutei į ligoninę reikiamus daiktus. Kadangi juos reikia palikti priimamajame, tą ir padariau. Pabandžiau pakalbinti darbuotojas, kad sunkiai sekasi prisiskambinti į skyrių, pabandė jos. Po 20 minučių pavyko. Pasiteiravus, kaip jaučiasi Bronė (toks močiutės vardas), buvo pateiktas atsakymas „stabiliai, viskas jai gerai, juk ne prie aparatų „pajungta", nustokite jaudintis".

Pabandžiau asmeniškai močiutei pasiskambinti, nepavyko. Vėl priėmimo skyrius susisiekė su „kovidiniu" skyriumi ir sesutė leido pasikalbėti jos asmeniniu telefonu. Pokalbis buvo sunkus, neaiškus. Klausė, ar atvežiau vandens, sulčių ir maisto. Pasakojo, kad gerti čia niekas neduoda, valgyti - irgi. Pasiteiravau medikų, atsakymas buvo toks: „Pirmas dienas ji blogai jautėsi, atsisakė maisto pati." Pasvarsčiau, galbūt išties, kai žmogui bloga, taip gali būti.

Po kelių dienų sugrįžau į Elektrėnų ligoninę dar kartą, nes baigėsi močiutės vaistai nuo Parkinsono ligos. Ji juos vartojo pastaruosius penketą metų, nes jie stabdė kūno kaustymą. Noriu akcentuoti, kad močiutė nebuvo gulinti. Ji vaikščiojo pati, į tualetą nueidavo ir t.t. Palikau vaistus priimamajame ir vėl pakalbinau darbuotojas, kad jos paskambintų į skyrių ir pasiteirautų, kaip jaučiasi Bronė iš 22 palatos. Atsakymas - stabiliai. Numatytas rentgeno kartojimas, ir keliaus namo. Susiskambinau su gydytoja, ji patvirtino tą patį, kad kartosim rentgeną ir tada spręsime, kada į namus. Man buvo keistoka, nes su močiute buvo sunku susikalbėti. Pasakydavo porą žodžių, kad jaučiasi blogai, ir pokalbį baigdavome.

Spalio 1 d. rytą sulaukiau skambučio su žinia: „Užjaučiame, jūsų močiutė mirė." Žmogus, kuris niekur neina iš namų, susirgo COVID, plaučių uždegimu ir mirė... Mirties liudijime - COVID-19 ligos komplikacijos. Parsivežėme ją, jos daiktus ir vaistus. Visi vaistai buvo maišelyje, kaip ir nuvežiau. Ji jų negavo.

Po močiutės netekties teko susitikti su daugybe žmonių, kurie taip pat nesupranta, kaip neteko artimųjų, kurie buvo stiprūs, o pakliuvę į ligoninę iš ten grįžo karste. Močiutės globėja man pasipasakojo, kad jos globojami senukai, vos pakliūva į ligoninę, ir nebegrįžta, krenta kaip lapai rudenį.

Kai klausiau medikės, kas nutiko, kodėl ji mirė, pastaroji įsikibusi kartojo - „kovidinės" komplikacijos, nors Vilniaus medikai močiutę išleido namo gydytis.

Mes, artimieji, negalime į ligonines prisiskambinti, medikai nekomentuoja gydymo eigos. Blogiausia, kad negalime nuvykti aplankyti. Tada sužinotume, kokia reali situacija.

Ukmergės ligoninėje gulėję jaunesni žmonės su plaučių uždegimais sakė, jog langai paliekami atidaryti, kad vėdintųsi. Šalta, o niekam nieko nepasakysi, nes seselė ateina tik minutei paduoti vaistus, atneša maistą. Jei negali valgyti - tai tavo bėda. Jos vengia kontakto.

Manau, kad ne koronavirusas senus žmones marina... Užjaučiu visus, kurie prastesnės būklės patenka į ligonines".