Kartą jos paklausiau, ar nėra Irkutske lietuvių bendruomenės, į kurią būtų susibūrę tremtinių palikuonys? Pasirodo, yra. Ir gana veikli, įvairiuose kultūriniuose renginiuose dalyvaujanti. Bendruomenei vadovauja 1967 metais Sibire gimusi tremtinio Juozo Kudirkos dukra Julija Kudirkaitė. Liudmila parūpino man jos telefono numerį.

Paskambinau, atsiliepė malonus moteriškas balsas. Pakalbinau rusiškai, tačiau, išgirdusi mano lietuvišką pavardę ir supratusi, kad skambinu iš Lietuvos, prabilo lietuviškai: „Noriu su jumis bendrauti tik lietuvių kalba." Mano kambaryje nuo tokių žodžių tarsi saulutė nušvito.

Aš - klausinėjau, ji - noriai atsakinėjo, prašydama taisyti kalbos klaidas, kurių, žinoma, pasitaikė. Prašė, jei man nelabai brangu, skambinti jai vakarais bent kartą per savaitę ir kalbėti tik lietuviškai. Kaskart ji džiaugėsi sulaukusi mano skambučių.

Paskambinęs Julijai birželio 1 dieną išgirdau: „Gal žinote, kokie orai bus Lietuvoje pirmoje birželio pusėje?" Pasidomėjęs, kodėl klausia, sužinojau, kad ji turi bilietą ir artimiausiu metu atkeliaus į Lietuvą. Netrukus man paskambino: „Aš - Vilniuje."

Julijos senelė Natalija Kudirkienė su šešiolikmečiu sūneliu Juozu buvo ištremta iš Baltrušių kaimo 1949 metais. Ištremta be vyro, kadangi šis, stambus ūkininkas, tuo metu sėdėjo kalėjime, nes vengė prievolių, kuriomis naujoji valdžia buvo apkrovusi kaimo žmones. Motina su sūnumi pateko į Irkutsko srityje esantį kaimą. Juozas, kiek pasimokęs, tapo kolūkio mechanizatoriumi. Negirdėtas atvejis: nepaprastu darbštumu pasižymėjusį lietuvį vietos valdžia pristatė apdovanoti Lenino ordinu. Tačiau Juozas gavo Garbės ženklo ordiną, nes aukštuose valdžios kabinetuose nutarė, kad tremtiniui pakaks kuklesnio apdovanojimo.

Irkutsko sritis tuo metu knibždėjo lietuvių - tą puikiai žinau, nes pats su tėvais ir sesutėmis iki ten buvau ne vieneriems metams nemokamai „pavėžytas". Nemažai jaunų lietuvių ten susirado rusų tautybės antrąsias puses, o šaunusis mechanizatorius Juozas Kudirka vedė evenkę - mažytės Šiaurės Rusijos tautos atstovę. Ši ir pagimdė Juliją.

Išgirdęs „aš - Vilniuje" ir sužinojęs, jog Julija po kelių dienų vyks pas gimines į Baltrušių kaimą, pasiūliau jai susitikti su pilviškiečiais, nes nuo Baltrušių iki Pilviškių, iš kurių geležinkelio stoties teko iškeliauti jos senelei su sūneliu, vos trys kilometrai. Ji sutiko. Renginį, skirtą pirmosios tremties 80-mečiui, ėmėsi ruošti Pilviškių bibliotekininkė Irena Kriukienė. Sutarėme, jog jį vesiu aš, kaip ir Julijos senelė, 1949-ųjų tremtinys. Ir dar paskambinau į Šiaulius 1941 metų tremtinei Danutei Klumbytei, papasakojau apie Kudirkaitę. Devyniasdešimt trejų metų profesorė paprašė kuo nuoširdžiausiai jos vardu padėkoti Julijai, kad ši tolimame krašte puoselėja lietuvybę.

Renginys birželio 11 dieną įvyko, tik, deja, be Julijos, nes ji, Vilniuje turėdama daug reikalų, Baltrušius pasiekė tik vėlyvą tos dienos vakarą. Apie tremtį gausiai susirinkusiems pilviškiečiams teko pasakoti man.

Bet negalėjau išvykti namo nepamatęs Julijos, kuri po poros dienų ruošėsi skristi atgal į tolimąjį Irkutską. Jau kitą dieną mudu su Irena Kriukiene tris valandas bendravome su viešnia Pilviškių bibliotekoje. Kalbėjome lietuviškai, tik retsykiais Julija trumpam pasitelkdavo rusų kalbą.

Kuo toliau rutuliojosi mūsų pokalbis, tuo labiau žavėjausi prieš mane sėdinčia moterimi, aštuonerius metus dirbančia Irkutsko srities lietuvių bendruomenės, jungiančios 400 lietuvių tremtinių palikuonių, pirmininke. Ji, subūrusi lietuvių šokių kolektyvus, rodė vaizdo įrašus: pasipuošę tautiniais rūbais šoka vaikai, pagyvenę žmonės ir lietuviškos dainos ten skamba. Ji net surado Vilniuje gyvenantį buvusį tremtinį inžinierių, kuris kasmet keliems mėnesiams atvažiuoja į Irkutską tremtinių palikuonis mokyti lietuvių kalbos! Tačiau tai tik dalelė plačios bendruomenės veiklos. Svarbiausia, anot Julijos, Sibire mirusių lietuvių kapų priežiūra. Jų, apleistų, gausu daugelyje srities rajonų. Kai kur kapinės nusiaubtos gaisrų, nelikę net kryžių. Juos bendruomenės nariai stato iš maumedžio - didžiulius, kad jų dydis sakytų, jog šioje vietoje paskutinį prieglobstį rado lietuviai.

Pati Julija Sibire turi du artimųjų kapus: 1953 metais mirusios senelės ir tėvelio. Dažnai savo gimtajame kaime lanko mamą. Savo išvaizda Julija sako esanti panaši į mamą, o sieloje - lietuvaitė.

„Neretas atvejis, kai pas mane ateina pacientas lietuviška pavarde, - pasakoja Julija. - Kai paklausiu, iš kur tokia pavardė, dažniausiai išgirstu: „Kažkas mano giminėje buvo iš Pabaltijo." Tada aiškinu, kas yra Lietuva, ir prašau ieškoti žinių apie ištremtus protėvius. Juk žmogus turi žinoti, iš kur atėjęs."

Kai prabylu apie Vincą Kudirką, ji atsako, jog ištekėjusi nesutiko prarasti tokios garsios pavardės. Julija tiki, kad tame didžiuliame Kudirkų medyje, kurio didžiausia šaka yra Vincas Kudirka, turi būti ir jos mažytė šakelė. O šiaip šiame medyje šakų labai daug, nes vien tik jos prosenelis Baltramiejus Kudirka turėjęs dvylika vaikų. Ir garsusis Vincas, ir Baltramiejus kilę iš tos pačios Vilkaviškio apskrities.

Pasidomėjau, ar, turėdama Lietuvos pilietybę, ji neketina kada nors apsigyventi savo tėvo ir senelių tėviškėje. Atsakė teigiamai. O šiaip tikino, jog tokie, kaip ji, skirtingų tautybių tėvų vaikai, pasmerkti mylėti abi tėvynes, tad šiuo metu labai pergyvenanti dėl įtemptų Lietuvos ir Rusijos santykių.

Atsisveikinome su Julija kaip labai artimi žmonės. Prisiekėme tęsti draugystę. O man dinktelėjo mintis: tremtinį Juozą Kudirką už šaunų darbą ordinu apdovanojo jį trėmusi valdžia, o ar trijose vietose gydytoja dirbanti ir lietuvybę puoselėjanti jo dukra nenusipelnė bent kukliausio laisvos Lietuvos apdovanojimo?