Gegužės 1-osios baimė

Tačiau keletas Seimo narių sugebėjo prisikalbėti, kad gegužės 1-oji sukelia neigiamus padarinius ekonomikai ir viršija Europos vidurkį. Pagal Tomą Vytautą Raskevičių, Lauryną Kasčiūną, Žygimantą Pavilionį ir kelis kitus, Joninės, Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo ir kitos valstybinės šventės neigiamų padarinių ekonomikai nesukelia! Sukelia tik gegužės 1-oji. Todėl grupė parlamentarų siūlo vietoje Tarptautinės darbo dienos gegužės 1-ąją šventine skelbti gegužės 3-iąją minimą Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos dieną.

Gegužės 1-osios diena, absurdiškai apkaltinta ir tuo, kad jos minėjimas, šventimas nėra tapęs tradicija. O kaip pati valstybė inicijuoja, remia ir garsina gegužės 1-osios šventės svarbą, lyginant su kitomis šventėmis?

Projekto autoriams nė motais, kad Europos didžiosios šalys, pasaulis mini šią dieną, pagerbia žuvusius, kovojusius už dirbančiųjų teises. Seimo nario komforto „burbule" besivartantys veikėjai jau viešai demonstruoja cinizmą dirbančiųjų atžvilgiu. Prieš užsiimdami avantiūra, Seimo nariai galėjo paklausti bet kurio dirbančiojo: kokios yra šventinės dienos Lietuvoje? Nekyla abejonių, kad didžioji dauguma žmonių jiems primintų, kad gegužės 1-oji yra Tarptautinė darbo (darbininkų) diena.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos prezidento patarėjai, galbūt paveikti neva tai pažangių istorinių įvykių, įtikino prezidentą gegužės 1-osios proga sveikinti darbdavius ir suplakti į vieną krūvą darbdavio tikslus su darbuotojų interesais. Būtina priminti, kad esminis darbdavio tikslas buvo, yra ir bus - pelnas. Kiek besikeistų prezidentinės programos, nuostatos ar Seimo narių įsipareigojimai, kapitalo-darbdavių tikslai nesikeis. Galime diskutuoti apie pagarbą ir gerovę, gyvenimo kokybės nelygybę Lietuvoje, bet dirbančiųjų interesai, nepriklausomai nuo laikinų politikų propagandos, yra ir bus priešingi kapitalo interesams.

Tiems, kas nežino, priminsiu, kad Lietuvoje nuo 2016 m. darbo santykiuose buvo pamintas socialinis teisingumas ir įteisintas chaosas dėl darbuotojų atstovavimo, atimant iš profsąjungų teises, įtvirtintas ne tik tarptautinėse sutartyse, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Uždarame „burbule", Vilniuje, sėdintys politikai turėtų naudotis interneto naršykle ir pagilinti žinias apie tarptautinės dienos svarbą, bet ne kvailinti žmones.

Gegužės 1-osios kilmė visų pirma prasidėjo nuo 8 valandų darbo dienos reikalavimo ir tinkamų darbo sąlygų užtikrinimo Čikagos daugiatūkstantiniuose mitinguose. Prasidėjus darbininkiškam judėjimui ir kovai prieš žiaurų išnaudojimą, šie reikalavimai yra aktualūs ir šiandien. Tūkstančiai medikų, pareigūnų Lietuvoje, nekalbant apie privataus sektoriaus dirbančiuosius, priversti dirbti viršvalandžius ir kovoti dėl darbo sąlygų.

Akivaizdu, kad Vyriausybei, Seimo nariams, juo labiau darbdaviams, visiškai neįdomūs dirbančiųjų reabilitacijos, sveikatos atkūrimo klausimai ir profesinių sąjungų nuolat akcentuojami socialinio dialogo pavyzdžiai iš kaimyninių Skandinavijos šalių. Vyriausybė net savo programoje bijo minėti žodį „profsąjunga". Vietoj jo visur minimas skirtingą prasmę turintis žodis „asociacija". Politinė ideologija, ignoruojanti ne tik gegužės 1-osios dieną, bet ir profsąjungas, kaip nuodas priveda dirbančiuosius iki skurdo ir skatina pyktį, užprogramuoja neapykantą ir kovą už savo teises.

JAV prezidentas Groveris Clevelandas 1891 m. išreiškė pagarbą žuvusiems kovotojams už darbuotojų teises ir paskelbė gegužės 1-ąją šventine diena. 1904 m. Amsterdame vykusi tarptautinė konferencija pakvietė gegužės 1-ąją nutraukti darbą ir švęsti visame pasaulyje.

2022 m. tokiose Europos šalyse, kaip Italija, Prancūzija, Slovakija, Čekija, vienaip ar kitaip buvo pažymima gegužės 1-oji. Lietuvos profsąjungos, įvertindamos karą Ukrainoje, Motinos dienos sutapimą, neseniai pasibaigusius COVID-19 apribojimus, nerengė viešų renginių, bet nuo to ši diena netapo mažiau reikšminga.

Neabejojame, kad ateityje mitingų už darbuotojų teises ir interesus bus. Kokiu aštrumu vyks dirbančiųjų kova už savo teises, mes neprognozuojame. Tai gali pasireikšti lipimu per langus, pykčiu ir kitais būdais. Ar klausimai bus sprendžiami įvairių lygių derybose, labai priklauso ne tik nuo profsąjungų siekių, bet ir nuo vienkartinių politikų avantiūristinių projektų, kuriais kiršinama ir klaidinama visuomenė.