Nepriklausomybės šventės rytas apniuko netektimi. Amžinybėn išėjo vienas iškiliausių visų laikų lietuvių, vienų tapatinamas su tautos žadintoju, kitų - su Rūpintojėliu ar sąžine, visų pripažįstamas Dvasios Milžinas, mūsų mylimas poetas Justinas Marcinkevičius. Jo darbai Lietuvai amžiams įsirėžė į mūsų ir būsimųjų kartų sąmonę, ir net pats neatsitiktinis, pakeitęs visą Šventės turinį, išėjimo laikas tapo paskutiniu jo žygdarbiu mums. Netekties akivaizdoje pamatėme Tėvynę Jo akimis, išgirdome Jo žodį bei pripažinome, kad Mindaugo, Mažvydo, Donelaičio, Maironio, Basanavičiaus, Marcinkevičiaus ir amžių glūdumoje pamirštų ar neįvertintų Milžinų puoselėtoje žemėje labiausiai pasigendame sąžinės. Valstybę turime, o sąžinės - ne. Ir ar padės užrašas virš įėjimų “turėk sąžinę”, kai ten jau visos vietos būtybių be sąžinės užsėstos? Juk iš ten palaimintos godzilos nesikuklindamos traiško jų kelyje pasitaikančių mažųjų likimus ir nenori nieko girdėti apie savo priedermes bei atsakomybes.
Mus palikęs milžinas nepanoro tapti godzila. Nesutinku su tais, kas Poeto nelaikė politiku, nes Jis Lietuvos valstybei ir tada, kai kiti slėpėsi už Jo nugaros, ir dabar net mirdamas davė daugiau negu bet kuris besivadinantis politiku. Tik politikoje Jis buvo tarsi nematomas, nes jo moralios politikos nuostatos prieštaravo godzilų lūkesčiams. Kas neprisimena Jo nerimo dėl Valstybės ateities ir mėginimo burti inteligentiją pasipriešinimui, kai Jam buvo leista suprasti, jog lenininės premijos laureatams derėtų atgailauti, o ne kištis į išrinktųjų reikalus? Akmens atgal Jis nemetė: juk ne be nuodėmės, kaip kad mėtantys!
Dabar stebimasi, tarsi apgailestaujama, kad dvidešimtmetį Poetas nerašė. Argi neaišku? Sužvilgus ašarai Dievo aky, Poetas paklausė: “Lietuva, ką tu veiki?” Laukė atsakymo, nesulaukė, O ašara Dievo aky tebežvilga.
VILHELMAS PRANAS BALSYS
