Viena Lietuvos kepykla ant savo gaminių pakuočių skelbia: “Naudojame išpuoselėtą tradicinės lietuvių duonos technologiją.” Na, pamaniau, tikros gardžios duonos pasiilgau.
Grįžusi namo kitoje pakuotės pusėje paskaičiau šio “tradicinio lietuviško” gaminio duonos sudėtį ir įsitikinau, kad technologija tikrai tradiciškai lietuviška: “kvietiniai ir ruginiai miltai, geriamasis vanduo, cukrus, kepimo mielės, joduotoji druska, augalinis aliejus, kmynai, emulsiklis, riebalų rūgščių mono- ir digliceridų mono- ir diacetilvyno rūgšties esteriai, rūgštingumą reguliuojanti medžiaga monokalcio fosfatas, antioksidatorius askorbo rūgštis, fermentai”. Tai bent!
Pasirodo, tai, ką mes pastaraisiais metais taip keikiame, t. y. visokius skonio stipriklius, konservantus ir kitus sveikatai pavojingus ingredientus, mūsų protėviai žinojo ir, svarbiausia, naudojo jau gilioje senovėje.
Kramsnoju tą duoną ir svarstau - galbūt koks nors užsienio mokslininkas yra net Nobelio premiją gavęs už konservantų išradimą. Jei taip, vadinasi, nepelnytai. Garbingas apdovanojimas tikrai priklauso lietuvių tautai. Už tai, kad pasaulį išmokė iš nieko iškepti tikrą lietuvišką duonelę.
FAUSTA, PALANGA
