Taip, tai buvo daug kam netikėta. S.Skvernelis ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis sureagavo į rinkimų procentus taip jautriai, tarsi S.Skvernelis būtų tik keliais balsais pralaimėjęs „Eurovizijoje“. Ir dainos žodžiai buvo puikūs, ir melodija pritaikyta balso tembrui, bet apmaudžiai nepavyko. Vien todėl, jog kažkas patingėjo mūsų dainininką paremti.

Tačiau, jei vertintume ramiau, nieko baisaus neįvyko. S.Skvernelis liko trečioje vietoje, bet jam pasitikėjimą išreiškė 19,67 proc. balsavusiųjų. O 2014 m. šalies prezidento rinkimuose dalyvavęs ir antrą vietą užėmęs socialdemokratas Zigmas Balčytis tegavo 13,62 proc. Jau nekalbant apie kandidatus, atsidūrusius žemesnėse vietose. Tad net ir dabar, nors premjeras liko trečias, jis gerokai atsiplėšė nuo kandidatų, gavusių apie 4 proc. ar dar mažiau.

Premjero postas politiškai nedėkingiausias

Būti Lietuvos premjeru, jei nesi toks charizmatiškas kaip šviesios atminties Algirdas Mykolas Brazauskas, yra pati nedėkingiausia politinė pozicija. Nes piliečiai linkę gerų darbų neprisiminti. Tik blogus. Jei ekonominė krizė - būsi dėl visko kaltas. Jei ne krizė, bet vykdai neatidėliotinas reformas - būsi kaltas „dėl suirutės“. Jei reformas vykdysi atsargiau, S.Daukanto aikštė grūmos, jog per lėtas. Jei didės minimali alga, pensijos, įvairios išmokos - žmonės dejuos, jog per mažai davė. Tad net keista, jog S.Skvernelis, nors jo Vyriausybė vykdė toli gražu ne visiems patinkančias miškų urėdijų, mokesčių sistemos reformas, pakeitė visą „Lietuvos geležinkelių“ vadovybę, vis vien išsaugojo tokius aukštus pasitikėjimo procentus. Nors būtent jam Vyriausybei vadovaujant, pedagogai ropštėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją per langus. Supainioję ministeriją su benamių nakvynės namais. Būtent jam vadovaujant, medikai, pedagogai, kultūrininkai reikalavo didesnių algų, mokytojai piktinosi etatais, o pacientai piktinosi generiniais vaistais. Įsivaizduokite, jog taip dirbančiai ir tiek naujų priešų įsigijusiai Vyriausybei būtų vadovavęs Andrius Kubilius ar Algirdas Butkevičius. Jų reitingai būtų nukritę iki nulio. Ir nė vienas net nesvajotų balotiruotis į prezidentus. Išmintingai apskaičiavę, kad piliečiai vis vien neišrinks. Tad negalima teigti, jog S.Skvernelis, surinkęs 19,67 proc. balsų, pralaimėjo politiškai. Atvirkščiai. Įrodė, jog premjeras gali būti palankiai vertinamas ir po pustrečių metų darbo.

„Valstiečiai“ irgi trukdė įvaizdžiui

S.Skvernelio stiprybė - „valstiečiai“, ir silpnybė - tie patys „valstiečiai“. Viena vertus, padeda dirbti, tačiau prezidento karjerai sutrukdė. 2016 m. per Seimo rinkimus, kai „valstiečiai“ gavo 54 mandatus, aktyviausi rinkėjai buvo 55-75 metų ir vyresni. Jaunimo aktyvumas buvo mažiausias. Tačiau jau tada, palyginti su 2012 m., pastebėta, jog jaunieji balsuotojai aktyvėja. O jaunimą, aišku, labiau „veža“ ne nostalgiška „Hiperbolė“, bet „Metallica“. Be to, kai vieni „valstiečiai“ nusikalba, kalbėdami apie skiepus, ar būna per daug davatkiški, politikas, aktyviai palaikomas tokios aplinkos, yra už kelnių tempiamas į viduramžius. S.Skvernelis, aišku, ne toks. Bet kiekvienam neįrodysi, jog ne toks. Asmeniškai juk nepažįsta.

Didžiausia bėda, jog į S.Skvernelį dažnai žiūrima ne kaip į savarankišką žmogų, bet kaip į R.Karbauskio projektą. Tuo, kuo pats R.Karbauskis negalėtų tapti, bet nori. Tad tuo atveju, jei S.Skvernelis būtų tapęs šalies prezidentu, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas faktiškai vadeliotų ne tik Seimo daugumą, Vyriausybę, bet ir S.Daukanto aikštę. Na, kuo ne Lietuvos valstybės pilkasis kardinolas? Aiman, nepasisekė. Nors labai abejoju, jog prezidentu tapęs S.Skvernelis būtų aklai vykdęs R.Karbauskio komandas. Galbūt pats R.Karbauskis yra tik priemonė S.Skvernelio rankose? Kad ir kaip būtų, abu liko nusivylę rinkimų rezultatu ir emociškai į jį reagavo. Pradedant gąsdinimu priešlaikiniais Seimo rinkimais, pasišalinimu iš valdančiosios koalicijos ir reitingų pasitikrinimu partijoje. Ir esą pusė tų visų siaubų ištiks, jei „valstiečiai“ Europos Parlamento rinkimuose nelaimės daugiausiai vietų. Ir vėl šantažas? Tačiau teisūs buvo tie, kurie pirmiausia siūlė karštakošiams atvėsti. „Valstiečių“ frakcija tokiems R.Karbauskio ir S.Skvernelio kaprizams nepritarė. Tad lyg ir visi lieka savo vietose. Bent kol kas.

Du lyderiai viename kieme neišsitektų

Dar vienas pastebėjimas - galvota tik apie pergalę, todėl nepasirūpinta, kaip pralaimėjus solidžiai atsitraukti. Lygiai kaip „Brexit“ nesitikėjęs tuometinis britų premjeras Deividas Kameronas (David Cameron) paprasčiausiai iš politinio gyvenimo pabėgo. Dezertyravo. Palikęs kitiems srėbti košę. Nors iš tiesų nieko blogo neatsitiko. Tiesiog Lietuvos piliečiams S.Skvernelis labiau imponuoja kaip premjeras. Bet ne kaip šalies prezidentas. Be to, kai būsimas prezidentas žada iki 400 Eur padidinti pensijas, Konstitucija įsižeidžia. Nes tokie pažadai tinka ne prezidentui, bet premjerui.

Premjeras liepos 12-ąją žadėjo atsistatydinti. Dirbs Seime. Didžiosios Britanijos premjerė Tereza Mei (Theresa May) dar ne tiek atakuojama ir „Brexit“ priešininkų, ir šalininkų. Bet nieko. Patyrusi politikė atlaiko. Mano galva, didžiausi politiniai išbandymai lauktų, jei S.Skvernelis sugrįžtų į Seimą. Ir pradėtų posėdžiauti „valstiečių“ frakcijoje. Štai tada prasidėtų tikroji trintis. Tarp dviejų iš prigimties lyderių. R.Karbauskio ir S.Skvernelio. Jei jie vienas kitam buvo tik dvi politinės priemonės, tik du projektai, tai per daug arti sėdėdami susipeš. Nes lyderiai tuo pačiu kiemu retai dalijasi. Reikia atskiro. Vienam - Seimo, o kitam - Vyriausybės. Vienam - Seimo, kitam - Prezidentūros. Per daug arti susėdus, prasidės trintis, priekaištai, nusivylimai. Juolab kai abu menki diplomatai.

S.Skvernelis ir „valstiečiai“ nesuprato, kad Lietuva - ne ta šalis, kur piliečiai nuolankiai paklūsta draudimams ir visiems imponuoja Aurelijus Veryga. Toks ministras - aršus blaivininkas bei piliečių meniu sveikatintojas - imponuotų islamo valstybėse. O Lietuvoje net ir visiškam blaivininkui lietuviui per daug draudimų sukelia norą priešintis. Nes suaugęs, mąstantis žmogus „valstiečių“ traktuojamas kaip mažvaikis. S.Skverneliui nepakenkė tai, jog kadaise buvo policininkas, bet pakišo koją „valstiečių“ užmojai kurti policinę, tai yra perteklinių draudimų, valstybę. Kam baidytis policininko, jei nesi kriminalinis?