11 nuotr.„Respublikos“, o ir viso pasaulio akiratyje - prezidento rinkimai Ukrainoje. Rinkėjai visai demokratiškai sutriuškino buvusį šalies prezidentą 53 metų Petro Porošenką ir demokratiškai 73 proc. balsų antrajame ture atidavė teisininko išsilavinimą turinčiam aktoriui, komikui, prodiuseriui, 41 metų Volodymyrui Zelenskiui. Kokios peršasi išvados ir kokie galimi ukrainiečių ir lietuvių rinkėjų ypatumų sugretinimai?
Atmintinė demokratinių šalių politikams. Nors manau, jie šią atmintinę ir taip žino. Pirmas punktas. Rinkėjai neatsimena gerų darbų. Rinkėjai atsimena tik blogus darbus. Taip yra ne tik politikoje, bet ir buityje. Jei kasdien su kaimynu mandagiai sveikinsiesi, jis į tai reaguos kaip į privalomą normą, netgi nereikšmingą rutiną. Pamirš po minutės. Bet nors kartą pavadink kaimyną tešliumi ar valandai užstatyk automobilį, kad negalėtų išvažiuoti iš kiemo, - nedovanos iki gyvenimo galo. Netgi yra šansų, jog kibs į atlapus. Primins blogąjį darbą iki senatvės. Nors blogieji darbai, vertinant procentais, gal užėmė politiko ar kaimyno darbotvarkėje tik kelis procentus. Ir nieko nuostabaus. Gamtoje geriau įsimenami atvejai, kai kas nors įkanda. Nei kas nors paglosto. O kuo neturtingiau gyvena piliečiai, tuo labiau jie įsitikinę, kad politikai „kanda“ ir juos reikia keisti kitais. „Nekandančiais“. Todėl visai natūralu, jog ukrainiečiai neįvertino P.Porošenkos gerų darbų. Pavyzdžiui, kad ukrainiečiai gavo teisę dirbti Europos Sąjungos valstybėse. Gerų darbų užsienio politikoje buvo daug daugiau, tačiau eiliniams ukrainiečiams turbūt reikšmingiausia įsidarbinimo ES šalyse galimybė. Bet kai kraštas skursta, klesti korupcija, o dar tenka ir kariauti, eiliniai žmonės praranda kantrybę. Ir kuo mažiau patys turi, tuo greičiau prisimena, kad jų prezidentas - milijardierius oligarchas. Tarsi anksčiau, 2014 m., to būtų nežinoję.
Rinkome ubagų karalių
Antras punktas. Kuo didesni socialiniai atotrūkiai ir didesnė korupcija, tuo greičiau rinkėjas tampa sunkiai prognozuojama vėtrunge. Ta ragana ant šluotos. Pritvirtinta ant stogo. Tik politikoje ji švytruoja jau ne perkeltine prasme, bet tiesiogine. Ir tai priklauso nuo visuotinio piliečių nepasitenkinimo masto. 2000 m. kauniečiai, išvarginti privatizuotų gamyklų bankrotų, algų nemokėjimo už darbą, savo balsus miesto savivaldybėje atidavė už „ubagų karalių“, Lietuvos laisvės sąjungos lyderį Vytautą Šustauską. Žmogus, gerokai suglumintas tokio įtūžusių kauniečių palaikymo, tapo Kauno meru. Nes kai žmonės mato neteisybes, jie įtūžta. Apima homeriškas juokas. Ir kad valdantiesiems kuo labiau įkąstų, ima rinkti ubagų karalius, pajacus, pramogų verslo atstovus. Vienas pasaulio miestelis savo meru jau išsirinko arklį. 2002 m. TV „Dviračio žinių“ personažas Bratka, nes su tikruoju Vytautu Šerėnu visa Lietuva tikrai nesusipažino, šalies prezidento rinkimuose užėmė ketvirtąją vietą. Aplenkė tokius patyrusius politikus kaip Vytenį Povilą Andriukaitį ir Kazimierą Danutę Prunskienę. O 2008 m. su savo sukurta Tautos prisikėlimo partija į Seimą įžengė Arūnas Valinskas. Ne tik įžengė. Tapo Seimo pirmininku.
Kai kas rinktų ir Simpsoną. Bet jis - animacinis
O kodėl? Į tai atsako trečias punktas. Rinkėjai neskaito ataskaitų, todėl neturi teksto suvokimo problemų. Rinkėjai pritraukiami vaizdais. Todėl turi visuotinę vaizdų suvokimo problemą. Susipainioja, kas tikra, o kas - nelabai. Taip įsitraukia į TV serialus, socialinių tinklų paveiksliukus, nuotraukas, vaizdo klipus, kad supainioja virtualius dalykus su tikrove. Taip, mes kartais taip įsijaučiame į indišką ar turkišką muilo operą, kad 18 val. jaučiamės indais, 19 val. - jau turkais. Kaip vaikystėje kalbėjomės su kapitonu Tenkešu, Lioleku, Boleku ir trimis tankistais su šunimi. Taip, mes įtikime, kad aktorius Giedrius Savickas, vaidinantis Tartiufą, yra pasileidėlis. O aktorius Viačeslavas Tichonovas, vaidinęs sovietinį žvalgą Štirlicą, iš tikrųjų pažinojo gestapininką Miulerį. Vaizduotė nuolat supainioja realybę su fikcija.
Esant tokioms aplinkybėms, išplaukia ketvirtas punktas. Kurk TV serialą. Mados keičiasi. Anksčiau oligarchai, norėdami pasireklamuoti, statydavo ar suremontuodavo cerkves. P.Porošenka irgi neapsiėjo be bažnytinių reikalų. Pasistengė, kad Ukrainos ortodoksų Bažnyčia būtų pripažinta nepriklausoma. Bet bažnytiniai reikalai - jau nemadingi. Lietuvoje ir Ukrainoje jau suprato, kad naudingiau ne cerkves ar pagoniškas šventyklas statyti, bet TV serialus kurti. Dabartinis Ukrainos prezidentas V.Zelenskis TV serialą „Tautos tarnas“ pradėjo kurti ir jame vaidinti 2015 m. Serialas rodomas iki dabar. Per tiek laiko galima priprasti ir prie Lioleko, Boleko ar Simpsonų. Jau nekalbant apie tokį simpatišką ir saviškį, kuklų pedagogą-teisybės mylėtoją V.Zelenskį. Pabuvojusį visų ukrainiečių televizoriuose. Politikoje nepageidaujama tik tiesa. Nes tiesoje mažiausia vilties.
Kuo žvaigždė skiriasi nuo nenukritusio lėktuvo
Penktas punktas. Rinkėjai nekantrūs. Kuo rinkėjai aukščiau savo „gelbėtoją“ iškelia, tuo greičiau juo nusivilia. Po kelių mėnesių jau stebėsis, kodėl dailusis, jaunatviškasis Tautos tarnas korupcijos Ukrainoje dar nenugalėjo. Ir algų nepadidino. Matyt, V.Zelenskiui teks su jį palaikančiais oligarchais susitarti, kokius oligarchus leidžiama pulti. Nes jei iš tikrųjų pabandys su korupcija kovoti, atsitiks taip, kaip buvusiam Odesos gubernatoriui Michailui Saakašviliui. Teks bėgioti Kijeve ant stogo ir prašyti žmonių pagalbos.
Šeštas punktas. Žvaigždžių valandos nepasikartoja. Žvaigždės krenta. O jei žvaigždžių valanda tam pačiam asmeniui pasikartoja - vadinasi, politikoje nebuvai tikra žvaigžde. Buvai tik nenukritęs lėktuvas. Savo laiku ryški žvaigždė Artūras Paulauskas 1997 m. per prezidento rinkimus pralaimėjo Valdui Adamkui tik 0,74 proc., o 2002 per prezidento rinkimus surinko tik 8,20 proc. Nes rinkėjų atmintys trumpos. Bet ypač greitai pradingsta politikais tapusių TV „žvaigždžių“ reitingai. Rinkėjai iš pykčio ir nusivylimo politinę šalies sistemą sukarikatūrina. Tarsi slapčia pripaišytų ant viešojo pastato sienos keiksmažodžių. O paskui gėdijasi prisipažinti. Sako - aš jo nerinkau. Jis - ne mano keiksmažodis.
Septintas punktas. Atsižvelk į vyraujantį šalies piliečių temperamentą. Ukrainiečiai temperamentingesni nei lietuviai. Jie - kaip pracūzai. Gali daug greičiau nusivilti savo „atamanu“ ar Makronu. Ar neatsitiks taip, jog po metų ukrainiečiai jau nenorės žiūrėti nei į V.Zelenskį, nei į jo filmus. Prisimins, kad jis - irgi turtingas. Palyginus su eiliniais ukrainiečiais. Penki butai, didžiulis namas, 434 tūkst. JAV dolerių ir 1,2 mln. grivinų bankuose. O tada ras socialiniuose tinkluose vaizdo klipų su nauju herojumi. Nauju Tautos tarnu. O V.Zelenskį kuruojantys oligarchai piktinsis, jog vaizdo klipus transliuoja P.Porošenkos ir jo aplinkos oligarchų žmonės. Dar nespėjus projektui „V.Zelenskis“ įpusėti. Petro, nesislapstyk! Mes tave stebime! Tačiau gal už klipų slapstysis visai nauja oligarchų kuopelė. Bet kas pasauliui dabar belieka? Tik pasveikinti naują Ukrainos prezidentą. O kokia bus jo užsienio politika - laikas ir rudenį vyksiantys naujos Rados rinkimai atskleis.
