Pateikiami skaičiai, kiek cigarečių konfiskuojama ir sunaikinama. Tačiau niekas nežino skaičių, kiek cigarečių kontrabandos sėkmingai įvažiuoja į Lietuvą. Kiek jos surūkoma. Koks kontrabandininkų pelnas. Ir kokį Lietuva, vis didindama tabakui akcizus, patiria nuostolį. Giriamasi tik tuo, jog padidinus akcizus tabakui, šiais metais valstybės biudžetas gaus 11 mln. Eur. Kitąmet - 10 mln. Eur. Tačiau niekas nesigiria, jog lietuviai, nepaisant akcizų „sveikatinimo poveikio“, toliau rūko. Jei valdžia, o ypač Aurelijus Veryga, tuo netiki, tegul pažiūri į šiukšliadėžes prie ministerijų. Jau nekalbant, kas dedasi prie savivaldybių, parduotuvių ir pasieniuose su Latvija ar Baltarusija. 20 proc. tuščių pakelių, surankiotų parkų šiukšliadėžėse ar prie daugiabučių ant sniego, bus kontrabandiniai. Jei ne daugiau. Galų gale, tegul pažiūri, ką žiūrovai rūkys Sartuose per žirgų lenktynes. Kiekviena kasininkė pasakys, jog prekybos centruose cigarečių pakeliai - veikiau parodos eksponatai. Retas juos perka. Matyt, reikalingi tik tam, kad kontrabandininkai palygintų „valdiškas“ ir savas kainas.

Politikai įsivaizduoja, kad didėjančios rūkalų kainos piliečius nuo žalingo įpročio atpratins. Nors, neaišku, kas valstybei žalingiau. Ar rūkantis aktorius, ar nerūkantis kontrabandininkas. Kol kas, keliant akcizus, ugdomi bei motyvuojami tik kontrabandininkai. Valdžia pati juos aprūpina nauja klientūra. Be to, papildomas šansas greičiau pasistatyti namą. Jei dar nepastatė. O eiliniai piliečiai - kaip rūkė, taip ir rūko. Paklausa nepakitusi. Tik ieško, kur nusipirkti pigiau.

Kontrabandą skatina ir vis didėjanti socialinė atskirtis. Eurostat duomenimis, Lietuvoje ji didesnė nei ES vidurkis. Atitinkamai, 30,1 proc. ir 23,5 proc. Tad lietuvis, uždirbantis tik kiek daugiau nei minimumą, tikrai neišleis per mėnesį 120 Eur vien cigaretėms. Todėl pirks „taške“. Mokės daug pigiau. Ir tik nereikia vaidinti, kad niekas nemato, jog kontrabandines rūko beveik visi šalies gyventojų sluoksniai. Nerūko tik tie, kurių kontrabandininkai bijo. Bet ir tie apsirūpina per patikimus tarpininkus.

Valdantieji įsivaizduoja diegiantys piliečiams sveikus įpročius. Esą nieko baisaus. Įpročiai per kelerius metus nesusiformuoja, reikia laiko. Negi iš tiesų tiki, kad išauš diena, kai visi valgysime tik sveikas košes, nerūkysime ir nesirgsime. Tačiau iki šiol nė vienos pasaulyje sugalvotos utopijos taip ir nepavyko perkelti į realybę. Ir kuo labiau utopistai stengdavosi jas įgyvendinti, tuo labiau suluošindavo savo valstybes. Tad ir dabar, tik karštligiškai keliant akcizus, vyksta metodiškas valstybės luošinimas. Nuosekliai didinant kontrabandininkų ir jų klientų skaičių. O tai, kas vyksta šešėlinėje rūkalų rinkoje, yra tylus, bet sąmoningas pilietinis pasipriešinimas. Sąmoningas atsakas valdantiesiems.