2 nuotr.„Respublikos“ savaitės akiratyje - į Europos Parlamentą susiruošęs teisininkas Stanislovas Tomas. Demonstratyviai sudaužęs memorialinę lentą, skirtą pagerbti nepriklausomos Lietuvos karininką ir antinacinį bei antisovietinį rezistentą Joną Noreiką-Generolą Vėtrą. 1947 metais sušaudytą Tuskulėnų dvaro rūsyje.
Parodomoji akcija - S.Tomas su kūju ir memorialinė lenta ant Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos - buvo tiesiogiai filmuojama ir įkelta į „Facebook“. Kad būtų paviešinta kuo plačiau. Nieko nuostabaus. Socialiniuose tinkluose reiškiasi ne tik kačiukai, gėlytės, influenceriai Kardašianai, bet ir australas žudikas. Naujojoje Zelandijoje sušaudęs dešimtis musulmonų. Tad toks madingas savo darbų - nesvarbu, ar iškepto torto, ar kūju per lentą - paviešinimas yra tik būtinas, netgi privalomas visų pasaulio narcizų klyksmas. Juolab kai žmogus nori tapti europarlamentaru. Na, ir stengiasi išsiskirti iš kitų kandidatų savaip. Maždaug taip - nagi šitas, šitas! Kažkur matytas. Aha, jau žinau. Atsimeni, kaip trenkė Generolui Vėtrai su kūju?
Buvęs Seimo narys Stanislovas Buškevičius jau kreipėsi į Generalinę prokuratūrą. Dėl Lietuvos laisvės kovų kovotojo atminimo paniekinimo. Netgi pageidautų sužinoti, ar S.Tomas galimai nėra Rusijos agentas. Policija, savo ruožtu, pradėjo tyrimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir dviem paroms uždarė S.Tomą į areštinę. Kad dar labiau jo „žygdarbį“ išpopuliarintų. Kandidato į EP pavardė galutinai įsismelktų į smegenis. Nes dėl „žygdarbio“ nukentėjo per valdiškus namus. Kita vertus, ar tokia dviprasmiška situacija ką nors Lietuvoje dar stebina?
S.Tomo fenomenas
Pirmoji dviprasmybė - niekas tiksliai nežino, kas yra S.Tomas. 2009 m. birželį nesėkingai bandydamas pirmą kartą patekti į Europos Parlamentą, kandidatas S.Tomas nurodė, jog metus mokėsi Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Po metų išvyko į užsienį. Mokslus tęsė Briuselio laisvajame universitete, Europos teisės teorijos akademijoje ir kitose aukštosiose mokyklose. Iš viso devyniose aukštosiose. Yra trijų universitetų Europos teisės doktorantas, dėstytojas. Sukūrė 850 naujų mokslo apibrėžimų. Kuria Paryžiaus studentų revoliucinės kovos muziejų. Yra Lietuvos, Prancūzijos, JAV, Jungtinės Karalystės ir Belgijos mokslininkų sąjungų narys. Moka 8 užsienio kalbas. Dabar moka dar daugiau. Yra Moldovos ir Andoros advokatas. O DNR struktūroje nustatytas genotipas, dar vadinamas „genialumas, beprotybė ir naujovės“. Skaitai skirtingais laikais rašytas profesoriaus, teisininko S.Tomo biografijas ir stebiesi. Tokį mokslingą žmogų Lietuvos Mokslų Akademija turėtų kuo skubiau priimti į savo tikruosius narius. Ar bent narius-korespondentus. Bet ne. Didžiai mokslingasai vyras prie MA bibliotekos veikiau darbuojasi su banaliu kūju. Ir tokio Europoje žinomo advokato netgi nėra Lietuvoje praktikuojančių advokatų sąraše. Gal vietinis sąrašas per prastas? Neįkvepia polėkiams? Bet užtat, jei tikėsime viskuo, kas viešai parašoma, S.Tomas nuo 2013 m. yra Moldovos Padniestrės Respublikos advokatas.
Generolo Vėtros fenomenas
Antroji dviprasmybė - lygiai taip pat kaip skirtingai galime traktuoti S.Tomą, lygiai taip pat iki šiol skirtingai istoriškai traktuojamas ir J.Noreika-Generolas Vėtra. Lietuvos istorikai nepateikia visiškai vieningo vertinimo. Todėl vieni, kaip buvęs ambasadorius Vygaudas Ušackas, laiko Generolą Vėtrą Lietuvos didvyriu ir laisvės kovotoju. O kiti, kaip užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, ragina nukabinti memorialinę lentą ir įvertinti J.Noreikos kolaboravimą (?) su naciais. Nes Lietuvos karininkas J.Noreika, dalyvavęs antinaciniame pasipriešinime, tuo pat metu dirbo Šiaulių apskrities viršininku. Ir, nors Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras nustatė, jog J.Noreika nedalyvavo žudant žydus Šiaulių ir Telšių apskrityse, tačiau pasirašė dokumentus dėl geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tiesa, vėliau tie patys naciai įkalino J.Noreiką Štuthofo koncentracijos stovykloje. O galiausiai generolas Vėtra, grįžęs į Lietuvą ir tęsęs laisvės kovas, buvo kagėbistų sušaudytas. Tad kaip išaiškinti dviprasmybę - kodėl naciams tarnavęs generolas Vėtra buvo tų pačių nacių įkalintas mirties lageryje? Bet tai turi paaiškinti ne mėgėjai, ne faktų kraipytojai, pritempinėtojai, ne fantazuotojai, bet profesionalūs, solidūs istorikai. Lygiai taip pat, kaip teisininkai galėtų paaiškinti S.Tomo fenomeną. Kiek tame fenomene tiesos ir kiek fantazijos. Sąmoningos ar nesąmoningos.
Statulų vartymo fenomenas
Trečioji dviprasmybė - Lietuvoje stichiškas ir dažnai mėgėjiškas bei emocinis memorialinių lentų, skulptūrų, stelų ir visokių „balvonų“ vertinimas. Atkurtos Nepriklausomybės pradžioje, kai buvome beveik 30 metų jaunesni, buvome pasiryžę versti, sprogdinti, bent dažais aplieti bet kokią sovietinio laikotarpio skulptūrą ar memorialinę lentą. Kurių entuziazmas neįveikė, įveikė metalo vagys bei metalo supirktuvės. Tad daužyti memorialines lentas su kūjais - nieko originalaus. Jei kas nepatinka, tai ir vartome. Smulkesni vandalai - kapinėse, o mokslingesni, pilietiškesni kilnoja skulptūras nuo tiltų ir skveruose. Galbūt kas nors sugalvos kūjais nudaužti Petro Cvirkos paminklą Vilniuje. Ir akciją įamžinti „Facebook“. Juk laiko iki Europos Parlamento rinkimų dar liko.
Vertybinio susipainiojimo - neatsipainiojimo fenomenas
Ketvirtoji dviprasmybė - mes tiek susipainioję istoriniuose vertinimuose, kad neatskiriame, kur tiesa, o kur melas. Nėra vidinio kompaso, kuris nuvestų mūsų vertybiškai karščiuojančią visuomenę prie saugesnio ir ramesnio kranto. Vieni - visur įžvelgia Rusijos provokacijas. Jų, be abejo, būna, bet mažiau nei manome. Mokame provokuotis ir patys. Kiti - vis dar tiki, jog „saviškiai šaudė į savus“. Treti, vis dar nesutaria, kaip vertinti pokario rezistenciją. Nes kiek kaimų, kiek šeimų - tiek ir istorijų. Tokioje ideologinėje ir informacinėje makalynėje, kurioje atsiranda ir visiškai įžūlios dezinformacijos, mums nepadeda istorijos mokslas. Kažkodėl. Gal bijo įterpti trigrašį? Paliesti žaizdą? Daugiau žinome apie 1863-1864 m. sukilimo vadus Zigmantą Sierakauską ir Konstantiną Kalinauską nei apie XX a. vidurį. Tad natūralu, jog dviprasmybių supainiotas Vilniaus meras iš pradžių net nesiruošė pakabinti Generolui Vėtrai naujos memorialinės lentos. Bijojo išsišokti. Nes šiuo klausimu tyli Briuselio direktyvos. O aktyvus patriotinis jaunimas kažkodėl ruošėsi lentą atkurti. Tad beveik kiekvienu atveju, kai paliečiami mūsų istorijos skauduliai, iškart atsiranda takoskyra. Herojų nuherojinimas. Arba naujų herojų sukūrimas. Nes esame patiklūs.
Galima padaryti paprastą eksperimentą. Jei kas nors Lietuvoje apsiskelbs, jog yra garsus advokatas, teisės mokslų profesorius iš Bangladešo ar Jungtinių Arabų Emyratų, niekas Lietuvoje tuo nesuabejos. Jei žmogus elgtųsi inteligentiškai, vilkėtų tvarkingai ir nekaulytų pinigų. Suabejotų tik tada, jei žmogus pareikštų esąs teisės profesorius iš Jupiterio ar Saturno. Tikrai išsigąstų, jei iš Kremliaus artimiausios aplinkos. O šiaip Lietuva atvira bet kokiai apgaulei. Įskaitant ir telefoninius sukčius, bei nuolat apgaudinėjančius politikus.
