2 nuotr.Lietuvoje vos ne kasdien kyla vis naujas KAŽKO gelbėjimo vajus. Nesvarbu, ko. Bet visada aistringas, masiškas, pakylėtas. Gelbėjome nuo tėvų vaikus. Taip aistringai gelbėjome, kad visai neaišku, kodėl per karantiną krito per balkonus, langus. Nors buvo prižiūrimi tėvų.
Gelbėjome žmonas nuo vyrų. Vyrus, nors ir rečiau, nuo žmonų. Gelbėjome tėvus, kad iš jų neatimtų vaikų. Gelbėjome kertamus medžius. Gelbėjome nuo dresuotojo Nikolajaus Zobovo jo mešką. Palikome be pragyvenimo šaltinio. Ką tik labai įnirtingai „gelbėjome“ baltarusius. O dabar visuomenės ir kai kurių politikų akiratyje atsidūrė nelegalios veisyklos. Ak, kaip baisu. Skriaudžiami šuniukai.
Veidmainystė stulbina. Galima pagalvoti, kad niekas iš valdžios neskaito skelbimų. Apie parduodamus veislinius šuniukus. Tokių skelbimų ne šimtai, bet tūkstančiai. Tiesiog nauja gyvulininkystės sritis. Nekuruojama Žemės ūkio ministerijos. Kokių nors špicų ar bišonų turbūt jau yra daugiau nei bandose karvių. Užsiimti šunininkyste mūsų žemdirbiams, matyt, labiau apsimoka. Nei pusvelčiui pardavinėti karvių pieną. Lietuviai tiesiog išrado naują gyvulininkystės šaką. Pelningą. Neapkrautą mokesčiais. Pogrindžiu tokios gyvulininkystės nepavadinsi, nes skelbimai - vieši. Šunys nėra narkotikai, pardavinėjami slapčia.
Dalis žmonių iš tikrųjų baisisi gyvūnų laikymo sąlygomis. Iš tikrųjų nori juos išgelbėti. Tačiau vajai virsta tik KAŽKO gelbėjimu. Vėliau - užmiršimu ir neišgelbėjimu. Kampanija prieš nelegalias veisyklas galbūt padės kai kuriems politikams dar kartą patekti į Seimą. Kitos kadencijos pabaigoje galbūt puls ginti jau ne šuniukus, bet kates. O nelegalių veisyklų vis vien bus. Kaip ir nelegalių bravorėlių. Nes yra paklausa. Ką nors mažesnio už save mylėti. Ar laikinai užsimiršti. Jei yra paklausa, bus ir pasiūla. Vietoje „apsišvietusių“ veislynų bus steigiami kiti. Kol bus visuomenės poreikis pigiau nusipirkti špicą. Be paso. Nes kam jam pasas? Negi eis balsuoti?
Kita vertus, jei visuomenė taip myli gyvūnus, kodėl jų pilnos prieglaudos? Kodėl jie paliekami miškuose? Kodėl išduodami? Kodėl už jų kankinimą skiriamos tokios juokingos baudos? Net ir tuo atveju, jei mes tikrai gailimės ar net mylime gyvūnus, mes baisimės tik jų laikymo sąlygomis. Nors baltam šiaurės vilkui per karščius gyventi Kauno zoologijos sode taip pat yra kankynė. Tad tuo atveju, jei nelegalioje veisykloje šunys būtų veisiami puikiomis sąlygomis, mums tos veisyklos nelegalumas nė kiek netrukdytų? Na, verčiasi kažkaip žmonės. Susikūrę sau darbo vietas. Juolab kaime. Kur požiūris į naminius gyvūnus kažkiek kitoks nei miestuose. Mažiau egzaltacijos. Daugiau pragmatizmo. Šuo dieną - prie būdos. Naktį - palaidas. Ūkį saugo. Kiaulė - tvarte tik iki Kalėdų. Vėliau pjaus. Veršis, nors ir meilus - į skerdyklą. Gyvūnas kaime turi būti naudingas. Ekonomiškai apsimokėti. Karvė jau neapsimoka. Kiaulė gali kristi nuo kiaulių maro. Tad kas dabar nedideliam ūkeliui apsimoka? Tik veisti šunis! Nes už retesnės veislės šuniuką uždirbsi daugiau, nei už pusmetį šertą veršį.
