Vienas principingas šiaulietis atskleidė, kaip Seime buvo suklastoti keli įstatymai. Seimas palaimindavo vienokį įstatymo projektą, bet balsuodavo už kitokį. Su dingusiais esminiais sakiniais.
Tai tik du pavyzdžiai. Principingo piliečio išaiškinti. Tačiau jei miške radai du baravykus, tikėtina, kad miške yra ir daugiau baravykų. Seimo priimtų įstatymų su pakitusiu pirminiu turiniu. Su nutrupėjusiais sakiniais ar su papildomais įrašais.
Įdomu, kiek tokių įstatymų jau prikepta? Per visas Seimo kadencijas. Juk ne paslaptis, kad šūsnis dokumentų retas parlamentaras perskaito. Įdėmiai perskaito tik tuos įstatymų projektus, dėl kurių yra asmeniškai ar politiškai suinteresuoti. Be to, įdėmiai perskaityti - tai nebūtinai suprasti. O šiaip įstatymų projektai vis dėlto ne grožinė literatūra. Ne „Du gaideliai“. Jei kas nors parašytų „Trys gaideliai“, tikrai pastebėtų. O negaideliško įrašo nepastebėtų. Įterpti ar išmesti kokį nors sakinį yra visiškai paprasta. Nes žmonės linkę tik tada pastebėti, kai iškraipomi jų vardai ar pavardės. Ar iš algalapių išbraukiamos algos.
Įstatymas nėra Lietuvos piliečio pasas. Pažvelgi į asmens nuotrauką, ir viskas aišku. Bet ir tai neaišku. Nes pasai irgi klastojami. Kaip klastojami aukštojo mokslo diplomai, valiutos, skaitiklių parodymai, balsavimo rezultatai ir t.t. Tad niekas gyventojų neįtikins, kad visuotinių klastų, slaptų interesų fone mūsų Seimas yra visiškai šventas. Įėjai į Parlamento rūmus - ir prasidėjo vidinis švytėjimas. Su visiškai skaidriomis interesų deklaracijomis. Įstatymas, kol būna priimtas, pereina per daug kabinetų, rankų ir stalčių. Tad jį bet kur galima „patobulinti“.
Visa įstatymų bazė verta revizijos. Tarkime, užsieniečiams iki šiol draudžiama įsigyti Lietuvoje žemės, bet jie jau seniai jos prisipirkę. Žemės reforma vyko taip, kad vieni tapo žemvaldžiais, o kiti - samdiniais ar emigrantais. Be ceremonijų nukilnotais nuo savo senelių hektarų. O kiek įstatymų buvo tarsi specialiai pritaikytų kokiai nors verslo grupuotei. Be ceremonijų susišlavusiai Lietuvos įmones. Vėliau apvogtas, užstatytas bankams ir priverstas bankrutuoti.
Seimas visą tą laiką paišė teisingą Lietuvą. O nupaišė neteisingą. Ar bent vienas susijaudino, kodėl vietoj košės išvirė „zacirką“? Jei nesusijaudino, vadinasi, žinojo, kad paišys neteisingą!
Visuomenė per daugiau nei 20 metų stebėjo nemokšišką, neūkišką valstybės turto išparceliavimą. Baisėjosi, kas darosi. Kodėl einama prieš sveiką nuovoką. Vadinasi, buvo prirašyta, prikurta, pritaisyta ne du, o tūkstančiai kreivų įstatymų. Kam reikia įteisintų lobistų? Jei pakanka vieno klerko. Arba infiltruoto diversanto. Kuris nežymiai ką nors įstatymo projekte brūkštelėtų. Juk Seimas, kai matai parlamentarus snaudžiančius, žiovaujančius, nelankančius posėdžių, tikrai nėra Akyloji akis. Tačiau vis vien baisoka. Kai tikraisiais įstatymų leidėjais tampa ne 141 parlamentaras, bet keli anoniminiai rašeivos. Kas tikrino jų psichiką? Gal išaiškės, kad statome keturias atomines. O Baltijos jūrą išnuomojome estams.
