respublika.lt
 

F.Kauzonas: Dovanos ir išpažintys visas tekstasnuotraukos (22)

2019 spalio mėn. 02 d. 15:00:00
Ferdinandas KAUZONAS

 

×
nuotr. 4 nuotr.
1995-ųjų rugpjūčio 18-oji. Kardinolas Vincentas Sladkevičius priima respublikoną Ferdinandą Kauzoną. „Respublikos“ žurnalistui durys pas kardinolą Vincentą Sladkevičių atsivėrė per „blatą“. Ferdinando Kauzono asmeninio albumo ir redakcijos archyvo nuotr.

 

Prologas

Nežinau, ką ji padovanojo mano kolegoms. Užtat žinau, ką ji padovanojo man... Žmones. Daugybę žmonių, su kuriais mane suvedė „Respublika“. Ypač jai dėkingas už tuos, kurie besišnekučiuojant tave įsileisdavo giliai giliai. Kartais net be mano prašymo. O būdavo ir...

Regis, 1994-ųjų vasarą iš už atlantų atvyko paviešėti Hermanas Perelšteinas. Fantastiška asmenybė. Berniukų choro „Ąžuoliukas“ įkūrėjas, ilgametis vadovas. Ilgai šnekėjomės apie jo gyvenimą su „Ąžuoliuku“ ir toli nuo jo. O man taip rūpėjo bent pajusti: kas privertė šį kilnų žmogų palikti Lietuvą, šimtus, o gal ir tūkstančius nuostabiai dainuojančių ar dainavusių ąžuoliukų. Perklausiau dabar mūsų pokalbio prieš 25 metus įrašą. Gal penkis kartus maestro mane tada nutraukė: „Kodėl jūs lendate man į sielą?“ Bet nepiktai. Ir kiekvienąkart su giliu atodūsiu. Kol įsileido... Geriau jau būtų neįsileidęs. Pasirodo, jį išdavė kolega... Liūdna ta dovana buvo man - nuo tada lankydamas savo draugus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje šito jo kolegos kapą apeinu didesniu lanku.

Pirmadienį „Respublikai“ - 30! Į ją atėjau, kai jai vos treji buvo, o man - 50. Kartais vis pavartau pirmąjį jos numerį, išėjusį gyveniman 1989-ųjų rugsėjo 16-ąją. Pirmasis pirmojo numerio puslapis... Pasižiūri į jį šiandienos akimis - kažkokia mistika. Trys nuotraukos. Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko su „Linkėjimais prie lopšio“. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio, iš „Respublikos“ ozono laukiančio. Bet pirmasis pirmajame puslapyje - kardinolas Vincentas Sladkevičius, laiminantis „Respubliką“ ir raginantis dalintis gėriu. Visus. Ir naujagimės leidėjus su žurnalistais, ir skaitytojus. Tai gal net ir Brazauską su Landsbergiu?.. Iš to paties pirmojo puslapio... Kad irgi dalytųsi gėriu? O ne Lietuva, braukdami ją it „musę per pusę“, kaip „pokštauja“ Lietuvių kalbos žodynas, pateikdamas žodžių „dalyti“, „dalytis“ vartojimo pavyzdžius.

Tai kokiomis gi dovanomis, gautomis iš „Respublikos“, galėčiau šiandien jau pats pasidalyti su jos ir savo skaitytojais?.. Į kieno sielų gelmes surengti jiems tylią subtilią ekskursiją - be šūkaliojimų, be fanfarų, be saliutų?

Pasirinkau vos keletą iš pirmosios šimtinės brangiausių dovanų, kurias gavau iš „Respublikos“. Tas rinktinis keletas, ko gero, labiausiai susijęs su ja pačia - savo 30 metų jubiliejų švenčiančia. Tiesa, viena tų dovanų ganėtinai keista, nors irgi labai susijusi. Tik aš jos, deja, taip ir negavau. O labai labai norėjosi...

„Respublika“ jam buvo „mūsiškė“

1992-aisiais, man dar dirbant Lietuvos kino studijoje, laidojome vieną kolegą. Laidotuvių ceremoniale mano misija buvo kukli: laukti prie kapinių vartų kunigo ir palydėti jį iki kapo duobės. Atvažiavo. Toks nedidukas kaip ir aš, žilas, kaip ir aš. Pagal amžių galėtų būti mano tėvas, o lekia kapinių taku, tarsi būtų mano sūnus. Vos spėju šalia tipenti. Iš toli išvydęs gausybę susirinkusiųjų, net stabtelėjo: „Oho, kiek chebros prisirinko...“ Neišlaikiau: „Oho, kokia jaunatviška jūsų leksika...“ Jaunatviškai ranka mostelėjo: „Ai, aš matote, toks kaip ir... na, menininkų kunigas...“.

Kapinėse jis pasakė visus sužavėjusią kalbą. Tad lydėdamas atgal, link kapinių vartų, neišlaikiau. Jūs, sakau, mane taip sujaudinote, kad turiu prisipažinti, jog esu to nelemto filmo apie jūsų kolegą Alfonsą Svarinską režisierius... Kunigas labai įdėmiai pažvelgė man į akis. Paskui - į ranką. Dešinę. Stvėrė ją ir ėmė purtyti: „Tai mudu su jumis vienminčiai. Vienminčiai...“

Bet vartai jau buvo čia pat, o prie jų - vairuotojas. Teko atsisveikinti. Taip ir likau nesuvokęs - atleido mano nuodėmę tas keistuolis kunigas ar ne...

O po metų aš jau dirbau „Respublikoje“. Tais pačiais 93-iaisiais buvo nužudytas mūsų kolega Vitas Lingys. Prie jo karsto pasirodė kunigas. Bet juk čia jis! Tas pats keistuolis, kurį pernai lydėjau pas chebrą. Taip susipažinau su Katedros klebonu monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Pasirodo, jis jau tada „Respublikoje“ buvo savas - „mūsiškis“. O ir „Respublika“ jam jau buvo „mūsiškė“.

Kai Vilniaus arkikatedra, tarybmečiu buvusi Paveikslų galerija, buvo grąžinta tikintiesiems, pagal bendrą susitarimą Dailės muziejaus gidės dar kurį laiką rengdavo joje ekskursijas. Viena tų gidžių man yra pasakojusi apie dažnus rytus Katedroje, kai monsinjoras, užsukęs pas jas, duodavęs pinigėlį, kad kuri jų nubėgtų jam laikraščio nupirkti. Kai jos paklausdavusios, kokį laikraštį, jis joms nusišypsodavęs ir tyliai tardavęs: „Mūsiškį“. Tiesą sakant, jos ir pačios puikiai žinojo, kad kaip ir visada prašys „Respublikos“.

Man monsinjoras turbūt buvo brangiausia dovana, kokią esu gavęs iš „Respublikos“. Gal todėl, kad tiek daug kartų gauta, bet kiekvienąkart būdavusi kitokia, vis nauju turiniu, naujomis spalvomis, naujomis gelmėmis mane, o paskui ir skaitytojus praturtindavusi. Mudu ne kartą esame susitikę jo kukliame butelyje Pylimo gatvėje, kalbėdavomės ne tik mūsų dienraščiui, bet ir sau. Keletą kartų, jau atsisveikinant, jis man yra ištaręs: „Na, va, vėl aš atlikau išpažintį ir net palengvėjo“. O kad jis žinotų, kaip man palengvėdavo…

Monsinjoro „išpažinties“ fragmentai

1996 m. gegužės 14 d.

MAMA buvo paprasta kaimietė, kuriai buvo būdingas begalinis, sąžiningumas, meilė šeimai, vaikams. Ir tas begalinis jos darbštumas... Ko gero, vaikystėje net nesu matęs, kada ji keliasi. Ir kada gulasi - taip pat. O siela jos buvo labai poetiška. Mokėjo daug dainų, kurias buvo išmokusi iš savo mamos. Ausdama ar kitką namie darydama, vis dainuodavo ir dainuodavo. Dažniausiai „Ant marių krašto Palangos miestely“... Tos dainos man labai giliai įstrigo. Nes vaiko siela jautri tokiem dalykam būna, ypač kai gražią dainą geras žmogus ne tik lūpom - širdim dainuoja. Todėl ir vaiko širdy tai išlieka visą jo gyvenimą.

Religinga mama buvo, bet ne fanatikė. Kai jai pasakiau, kad noriu į Kunigų seminariją stoti, ji apsidžiaugė, bet iškart perspėjo: „Žinok, kad tai labai sunkios pareigos. Jei galvoji, kad galėsi būt geru kunigu - važiuok į seminariją. O jeigu abejoji, geriau jau lik paprastu žmogum.

Tėvus ištrėmė dar iki mano arešto. Turbūt už tai, kad blogai auklėjo vaikus, jeigu vienas išėjo į kunigus. Kai trėmė, tėveliui jau buvo 75-eri - už mamą dvidešimčia metų vyresnis buvo. Aš kalėjime, jie - tremty. Gaunu mamos laišką. Įsivaizduojate, ji manęs laiške... atsiprašinėja: vaikeli, dovanok, kad niekuo negaliu tavęs paremt, patys sunkiai užsidirbam, bet kai tik ką nors uždirbsim, būtinai atsiųsim. Po kiek laiko atsiuntė. Pridžiovintos duonelės ir sūrio gabaliuką. Atleisk, rašo, kad kol kas nieko geriau neturim... Labai susigraudinau...

O tėvelio svajonė buvo suspėt sugrįžti, kad dar pamatytų Lietuvą. Sugrįžt suspėjo. Bet nepamatė. Grįžo apakęs...


***

/.../ ĮSIMYLĖJĘS buvau besimokydamas Biržų gimnazijoje. Bet vienos meilės nebuvo. Įsimylėdavau gana dažnai. Man gimnazijos mergaitės visos buvo labai gražios. Bet jos, matydamos, kad aš kasdien einu į bažnyčią, jau žinojo, kad būsiu kunigas.

Mergaičių bendrabutyje tvarka buvo labai griežta. Bernų neįsileisdavo. Bet kaip kad sakydavo bendrabučio valdžia, Vasiliauskiukas gali kiekvieną dieną ateiti. Aš ir pats tada buvau įsikalęs į galvą, kad esu mažas ir labai negražus, todėl jokia graži mergaitė manęs niekada nepamils. Labai buvau prastos apie save nuomonės.

Bet kai po gimnazijos baigimo jau buvo praėję 20 metų ir mes, klasės draugai, vėl susirinkome, jos garsiai ir viešai prisipažino, kad mano akys buvę labai gražios ir jos visos buvo mane... įsimylėję. Ir jau po to „bendro prisipažinimo“ visos, bet kiekviena atskirai, ėjo prie manęs, tarsi išpažinties, ir man, savo Kaziukui, kaip jos mane visą gyvenimą ir toliau vadino, kiekviena išsipasakojo visas gyvenimo dramas ir negandas, kurias išgyveno.


***

NELAIMĖ ir, ko gero, didžiausia, su kuria, mano galva, šiandien susiduria mūsų Tauta, yra dvasinis skurdas. Žvelgdamas į tokią tikrovę, kol kas lieku pesimistas. Mano giliu įsitikinimu, šiandien mūsų Tėvynėje yra labai daug mirusių sielų ir labai mažai gyvų.

Suprasdamas, kad artėja mano gyvenimo saulėlydis ir jokių kalnų jau nebenuversiu, vis dažniau susiduriu su klausimu: kaip gražiai numirti?.. (juokiasi - F.K.). Seniai supratau, kad nelengva gražiai ir dorai gyventi, o dabar vis labiau įsitikinu, kad gražiai numirti - dar sunkiau. Tai didelis menas. Ir likusius gyvenimo metus, manau, reikėtų paskirt apmąstymams, o gal ir kai kurių prisiminimų apie tai, ką teko išgyventi, rašymui. Reikia suspėti viską padaryt, kad išeičiau iš šio pasaulio visus mylėdamas, visiems atleisdamas. Ir kad man visi atleistų.


P.S. Monsinjoras išėjo po penkerių metų. O siela liko. Gyva. Kaip gera, kad šalia jo kapo Menininkų kalnelyje yra suoliukas. Dažnai čia ateinu, atsisėdu ir kalbuosi. Dabar jau aš jam išpažintis atlikinėju...

Ačiū tau už šią dovaną, „Respublika“...

Išpažintis su „blato“ prieskoniu

Kodėl nutolau nuo trijų „Respublikos“ pirmojo numerio pirmojo puslapio herojų, o išpažinčių „klausymą“ pradėjau būtent nuo monsinjoro Vasiliausko? Patikėkite, ne vien todėl, kad jis „mūsiškis“, o aš čia proteguoju savus. Tiesiog jeigu ne monsinjoras, aš nebūčiau patekęs pas kardinolą ir likęs be kitos unikalios „Respublikos“ dovanos.

O buvo taip...

...95-ųjų rugpjūčio 18-ąją redakcijoje kažkas apsižiūrėjo, kad poryt kardinolo Sladkevčiaus jubiliejus. Skambinti jam, prašyti interviu? Vėlu. Įžūlu. Ką daryti? Paskambinau „mūsiškiui“. Monsinjore, sakau liūdnu balsu, poryt, kardinolui - septyniasdešim penkeri. Vėluojame. Mes, žurnalistai, galime, sakau, ir pro kaminą pas jį patekti, bet jau turbūt ir prie kamino eilė išsirikiavusi... Be to, imu jį gąsdinti, jeigu skaitytojai sužinos, kad „Respublika“ pro kaminą pas kardinolą lenda, supykę gali liautis „mūsiškį“ laikraštį skaitę. Pakikeno monsinjoras ir klausia: „Tai blato reikia?“ Reikia, sakau, ir verkiant.

Po 10 minučių skambina: „Tai dvyliktą valandą kardinolas jūsų laukia...“ Ir 12 valandą su mūsų fotografu Broniumi Talaikiu įžengiame į kardinolo kabinetą. Pro duris...

Kardinolo išpažinties fragmentas

1952-aisiais buvau paskirtas Kunigų seminarijos dėstytoju. Bet 57-aisiais, birželį, mane išsikviečia tuometinis Kauno arkivyskupijos valdytojas prelatas Stankevičius ir pareiškia, kad negalėsiu toliau dirbti dėstytoju, nes esu „vyskupo Matulionio statytinis“... Ką jis turėjo galvoje, tardamas žodį „statytinis“, aš neįsivaizdavau, tik išklausiau jo griežtą „rezoliuciją“ ir supratau: seminarijoje man vietos jau nebėr. Nuvažiavau pas vyskupą Matulionį į Birštoną, kur jis, grįžęs iš lagerių, gyveno klebonijoje pas kunigą Joną Jonį. Informavau vyskupą, kad mane veja iš seminarijos, nes esu jo „statytinis“. Vyskupas Matulionis visada buvo labai atsargus, diskretiškas, per daug nieko neatskleidžiantis. Išklausęs tik ištarė rusiškai: „Poživiom uvidem...“ (pagyvensim - pamatysim - F.K.) Daugiau nieko nepasakė. Likau visiškoje nežinioj. Kas čia bus toliau?..

Staiga rudenį kunigijoje ima sklandyti kažkokie gandeliai apie būsimus vyskupus. Jau net buvo spėliojamos pavardės, o gruodį, prieš Kalėdas, iš Birštono atvyksta klebonas Jonys ir atveža vyskupo žinią: aš esu nominuotas Kaišiadorių vyskupu. Ir perduoda pavedimą kuo greičiau vykti į Vilnių dokumentų tvarkyti.

Kūčių dieną oras buvo tiesiog baisus, pūga sniegą nešė, maišėsi žemė su dangum, o aš važiuoju į Vilnių. Važiuoju su malda: „Dieve, padaryk, kad įvyktų avarija ir man nereiktų...“ Kaip aš galiu drįsti? Jaučiausi nesantis tinkamas šitam reikalui. Tuo, beje, ir dabar esu įsitikinęs. Bet avarija neįvyko, vadnasi, ir nuvykom į Vilnių. O per Kalėdas Vatikano leidimu vyskupo Matulionio buvau slapta konsekruotas (įšventintas - F.K.) vyskupu.

O antrą dieną Kalėdų mes su vyskupu Matulioniu nuvykom į Vilnių. Jis turėjo pristatyt mane, kaip konsekruotą savo pagalbininką Rugieniui (Justas Rugienis - Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų tarybos įgaliotinis Lietuvoje - F.K.) ir tokiu būdu atlikti tam tikrą legalizaciją. O Rugienio pasveikinimas buvo toks: „Aš šitokius „prochvostus“ sutvarkysiu!“ Atvirai pasakė. Į akis...

Ir sutvarkė. Aš buvau ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. Vyskupas Matulionis - į Šeduvą.


Kai atėjo metas atsisveikinti ir kardinolas ištiesė man ranką, aš ją tvirtokai suspaudžiau ir lėtai ėmiau kelti link savo lūpų. Pajutau, kad jo ranka vos juntamai priešinasi. Aš jo ranką irgi vos juntamai atleidau ir sakau: „Aš niekados dar nesu bučiavęs vyrui rankos, o dabar negaliu susilaikyti. Bet ne kardinolo žiedą ir ne kardinolo ranką bučiuoti. Negaliu nepabučiuoti rankos žmogui, kuris meldė automobilio avarijos, kad nebūtų paaukštintas - su tokiu kuklumu gyvenime nesu susidūręs. O jums, Eminencija, neatrodo, kad būti pernelyg kukliu gali būti ir ne visai kuklu?..“

Ir kuklusis žmogus pasimetė. Paskui staiga labai nuoširdžiai nusišypsojo. Dar paskui ėmė kikenti, o jo ranka liovėsi priešintis...

Ačiū tau, „Respublika“. Jeigu ne tu, aš tokio gražaus jausmo tikriausiai niekada nebūčiau patyręs...

Išpažintis, kurioje nebuvo... žodžių

1997 m. gegužė.

„Respublika“ mane „komandiravo“ į „Draugystės“ viešbutį, kur, regis, Spaudos dienos proga prezidentas Algirdas Brazauskas rengė priėmimą žurnalistams. Muzika, vynas, klegesys. Prezidentas su taure rankoje vaikšto nuo vieno žurnalistų būrelio prie kito, nuoširdžiai su visais bendrauja. Bet pastebiu, kad jo veidas vis labiau niaukstosi, kartais net surūstėja. Prieinu arčiau ir girdžiu - jis skundžiasi, kaip jam tapo sunku prezidentauti. Esą į valdžią sugrįžus konservatoriams, Seimas, kuriam po pertraukos vėl ėmė vadovauti Vytautas Landsbergis, ėmęs atmetinėti jo siūlomus įstatymų projektus... Matau, kaip įdėmiai klausosi kai kurie mano kolegos iš „Lietuvos aido“. Vadinasi, ryt poryt prezidentas gali sulaukti naujo skandalo.

Prie lango stovi prezidento patarėjas medicinos klausimais Vytautas Gurauskas. Prieinu prie jo, klausiu, gal galėtų gelbėti prezidentą - kažkokiu būdu padėti jam pakeist „pokalbių kryptį“ - kitaip gali „prisišnekėti“... Ką jūs, sako, mes neturime tokios teisės.

Kadangi aš irgi jau ne pirma valanda su vyno taure, pasijuntu tokią teisę turįs ir einu prie prezidento, o sulaukęs tinkamo momento bandau jo augantį karščiavimąsi „perjungti“ į juokelius - imu patarinėti, kaip Seime „prastumti“ jo projektus. Jūs, sakau, siūlykite konservatorių Seimui tokius projektus, kurių kiekviena nuostata kardinaliai prieštarauja toms, kurios, jūsų nuomone, yra reikalingos. Tuomet rimtu veidu pokštauju toliau, - siekdamas įgelti jums, Seimas ims priiminėti įstatymus, kurių nuostatos bus irgi kardinaliai priešingos toms, kurias siūlėte. O rezultatas bus tai, ko jūs ir siekėte... Visi ėmė kvatotis, o prezidentas - nelabai. Pasivedė mane kelis metrus į šalį ir tarė: „Man jau ir pačiam tokia mintis buvo į galvą atėjusi, bet aš norėčiau išgirsti jūsų nuomonę visai kitu klausimu...“ ir ėmė pasakoti, kaip jį čia keli mano kolegos jau spėjo išvesti iš kantrybės. Girdi, jie ėmę jam priekaištauti, kad šį priėmimą surengė „Draugystėje“ - juk tai esą gali būti traktuojama kaip viešųjų ir privačių interesų supainiojimas. Ir staiga - prezidento klausimas man tiesiai į kaktą: „O ką jūs šiuo klausimu manote?“

O aš, sakau jam, manau, kad čia „Draugystė“ niekuo dėta. Visko kaltininkė yra... meilė. Būčiau linkęs manyti, sakau, kad būsite supainiojęs eilės tvarką, nes paprastai gyvenime pirmiau eina draugystė, o tik po jos - meilė, jūs gi elgėtės kardinaliai priešingai: pirmiau meilė, paskui - „Draugystė“...

Ir staiga - pauzė. Gal keliolikos sekundžių. Vien dėl šių keliolikos sekundžių jau buvo verta ateitį į šį prezidento priėmimą. Aš žiūrėjau prezidentui į akis, o jos žiūrėjo „į niekur“, bet tu galėjai lengvai atskirti, kada Algirdas Brazauskas tame „niekur“ matė meilę, o kada - „Draugystę“... Ir tai buvo tokia akių išpažintis, su kokia aš daugiau niekada niekur nesusidūriau.

Ačiū tau, „Respublika“, už šią dovaną.

Epilogas su dovana, kurios negavau

O štai Vytauto Landsbergio, trečiojo herojaus iš pirmojo „Respublikos“ numerio pirmo puslapio, išpažinties neteko išklausyti. Su juo niekada neturėjau progos ne tik išsišnekėti, bet ir pasišnekėti.

Vienąkart, tiesa, bandžiau. Nesėkmingai...

...regis, 1996-ųjų pabaigoje konservatoriai, triuškinančiai laimėję Seimo rinkimus, atėjo į valdžią, o profesorius Landsbergis po pertraukos vėl tapo Seimo pirmininku. Vos tik pradėjo jų suformuota Vyriausybė dirbti, jau po poros mėnesių turėjo atsistatydinti kažkuris, kažką spėjęs prisidirbti jaunas ministras. Ir tomis dienomis per televiziją išvydau Seimo pirmininką tokį susikrimtusį, kokio nei iki tol, nei po to nesu regėjęs. Patikėkite, man jo pagailo. Bandžiau įsivaizduoti, kaip jam dabar sunku. Juolab žmogui, į politiką atėjusiam iš meno pasaulio.

Paskambinau jo spaudos atstovei. Išklojau savo susigraudinimo priežastį ir paprašiau tarpininkavimo gauti interviu iš Seimo pirmininko. Ją tai sujaudino. Bėgu, sako, pas pirmininką, ir tuoj pat pranešiu jūsų susitikimo laiką. Nemelavo. Po kelių minučių paskambino: „Seimo pirmininkas nedega noru su jumis susitikti“... Nedega, tai nedega. Ėmiau neliepsnoti ir aš...

Bet metai po metų profesorius man pats save ėmė dovanoti - virto labai patikimu instrumentu žmonių mąstymui tirti. Juo dažnai pasinaudoju susidūręs su nepažįstamu žmogumi, atsitiktinai atsidūrusiu mano bičiulių draugijoje. Pakanka man ką nors užsiminti apie profesorių Landsbergį - ir nepažįstamasis kaipmat atsiskleidžia: jeigu puola garsiai jį garbinti ar net dievinti, galiu neklysdamas daryti išvadą: nepažįstamasis aklas. Jeigu mano „instrumentu“ ima baisėtis, irgi abejonių nelieka - toks pat aklas. O su tokiais kalbėtis nelabai yra apie ką. Šiuo mano „instrumentu“ atliktų daugelio tyrimų dėka vis tvirčiau įsitikinu, kad kiekvienas žmogus privalo kuo nors tikėti, bet geriau netikėti niekuo, nei kažkuo tikėti aklai.

Ačiū tau, „Respublika“. Jeigu ne tu, aš tikriausiai niekada nebūčiau tokio gero instrumento įsigijęs. Rekomenduoju jį visiems skaitytojams. Jis padeda giliau mąstyti... Tegu tai būna dar viena dovana „Respublikos“ jubiliejaus proga.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (22)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Kaip manote, ar bus pritarta automobilių taršos mokesčio įvedimui?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau keitėte padangas savo automobiliui?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +11 C

 +9 +10 C

 

+4 +6 C

+15 +18 C

+11 +12 C

 

 +12 +14 C

3 m/s

3 m/s

 

2-3 m/s