1 nuotr.Teatrališkas teisėjų bei advokatų demaskavimo skandalas neužgožė nei jubiliejinės, jau 20-osios knygų mugės, nei finalinių rinkimų į „Euroviziją“.
Skandalas piliečių suvoktas kaip skandalinga knyga. Su skandalingu pavadinimu „Ne itin savaiminis teismų sistemos valymasis“. Autorė - Dalia Grybauskaitė. Ir skandalinga pradžia „Dalios triumfas“. Kelių puslapių. (Nepainioti su dokumentiniu talentingos, bet fašistuojančios nacės filmu „Valios triumfas“). O kokia bus knygos pabaiga - dar neaišku. Todėl tokiai nepabaigtai knygai, kurią rašyti pabaigs jau kiti autoriai, dar sunku parašyti anotaciją ar kritikos straipsnį. Viena aišku, kad tos knygos dar nebus galima padovanoti per artimiausias Knygų Kalėdas. Kalėdos bus. Tik dar nebus parašytos knygos. Net nusibos laukti, kol kas nors sukurs veikalą „Ne itin savaiminis teismų sistemos valymasis. Po 20 metų“.
Tačiau ar verta visada akcentuoti tai, kas mus griauna, kelia įtarumą? Pripratę prie parodomųjų teisėsaugos akcijų, piliečiai nusprendė, jog pristovėtas teismų arklides tegul kuopia tyrėjai. O patiems labiau rūpėjo jubiliejinė knygų mugė. Nes čia pardavinėjamos, eksponuojamos knygos jau parašytos. Su prologais ir epilogais. Autoriai aiškūs. Per keturias dienas Knygų mugę aplankė daugiau nei 68 tūkstančiai lankytojų. Tūkstančiu daugiau nei pernai. Suvažiavo iš visos Lietuvos. Šeimos, mokiniai, lydimi savo mokytojų. Per keturias dienas įvyko 550 renginių. Įvairiausių literatūros diskusijų, dvikovų, knygų pristatymų. Tad jei žmogus Lietuvoje ne visada gali pasirinkti, kaip jam gyventi, vis vien gali pasirinkti, ką jam skaityti. Iššokti laikinai iš realybės į knygos siūlomus gyvenimus. Pajusti tą ypatingą persikūnijimo magiją.
Šiųmetinės Knygų mugės pavadinimas „Po dvidešimt metų“. Tarsi po tiek laiko būtų vėl susitikę Aleksandro Diuma muškietininkai. Taurūs, ištikimi ir drąsūs. Įdomu, kaip dabartinė visuomenė atrodys po 20 metų. Kaip bus komentuojami dabarties įvykiai. Turbūt bus sakoma, kad taurių muškietininkų - atų, aramių, portų buvo. Bet netrūko ir pilkųjų kardinolų mazarinių. O galutinai vertybėse nesusipainioti padėjo ne špaga, ne muškieta, bet knygos. Ir humoro jausmas. Atsisakantis rimtai traktuoti pernelyg teatrališkus skandalus. Pernelyg didingus vieno asmens, nesvarbu, jog iš S.Daukanto aikštės, darbus. Nes akivaizdu, dvi kadencijas skaidrinant teisingumą - valstybės pamatą, - jo išskaidrinti nepavyko. Kaip nieko pernelyg neišgąsdino prezidentūros inicijuotas neteisėto praturtėjimo užkardymo įstatymas. Galų gale istorija rodo, kad ne visiškai skaidri ir pati „tulpių pašto“ paštininkė. Todėl nebūtina visų istorijų vertinti kaip nenuginčijamais faktais paremtą knygą-monografiją. Dabartinės Lietuvos istorijos labiau primena dirbtinai išpūstus fantastikos kūrinius. Tik su drakonais kovoja ne trečias brolis Jonas, o jo pakaitalas S.Daukanto aikštėje. Leidžiantis suprasti, jog Horacijus ir Puškinas pastatė sau atminties monumentus, o D.Grybauskaitė - amžinąjį variklį „Teismai“. Kuris ir dirbs, ir pats prausis, ir kūrėją garbins. Mažiausiai 20 metų.
