Penkių muziejų direktoriams nurėžti algų priedai. Kultūros ministerija, matyt, nusprendė, kad muziejų direktoriai vadovauja energetikos bendrovėms. Atsakingi už atominės elektrinės nuardymą. Ar mažų mažiausiai vadovauja didmiesčio klinikoms. Jei kažkiek atimsi, net nepajus.
Ar tikrai didžiuliai pinigai, jei muziejaus vadovo alga - 1500 litų? Ir šiaip - ar į tą pusę pasuktas kultūros vektorius? Ne į pliusą, bet į minusą. Kultūra yra bene mažiausiai finansuojama sritis. Čia reikia ne atimti, bet pridėti.
Kiekvienas muziejus atlieka savo specifinę šviečiamąją funkciją. Tai nėra tarpusavyje konkuruojančios pieninės. Faktiškai gaminančios tuos pačius produktus. Tuos pačius jogurtus ir t.t. Aviacijos ar IX forto muziejai negali konkuruoti su Valdovų rūmais. Kaip ir Valdovų rūmai nepastatys savo menėje lėktuvo motoro. O IX forto muziejus nepakabins kokioje nors kameroje M.K.Čiurlionio paveikslo. Tad Kultūros ministerija tik leido suprasti, kad Lietuvai jau nereikalinga kai kurių muziejų specifika. Mūsų kultūrai krikščioniškasis, liaudies buities, holokausto ir nacionalinės aviacijos paveldas jau yra nebūtina atgyvena? Matyt, steigsime Grafomaniškų knygų muziejų.
Ką nors iš bendrojo kultūrinio vyksmo, srauto išskirti, dirbtinai tos srovelės įtaką prislopinti yra absurdiška. Jokia kultūros srovelė negali būti slopinama iš aukščiau. Ministerijos valdininkams nutarus. Jau pasigirsta kalbų, kad reikia riboti būsimų dailininkų, kompozitorių studijas. Esą reikia tiksliai apskaičiuoti, kiek Lietuvai reikia muzikų ar kitų menininkų. Geriau kas nors sėstų ir apskaičiuotų, kiek reikia santechnikų, kosmetikių, batsiuvių, statybininkų. Tačiau kas gali apskaičiuoti, kiek Lietuvoje dar auga būsimų čiurlionių, saukų ar kalpokų? Ir kiek reikės iš tikrųjų principingų teatrologų, kino ar grožinės literatūros kritikų. Drįstančių viešai įvardyti, kurios knygos, užtvindžiusios knygų muges, yra tik bejėgiška grafomanija. Kurie spektakliai ar filmai, į kuriuos žiūrovai viliojami keiksmažodžiais ar pusiau nurengta popso žvaigždute, yra tik bejėgiški mėgėjiškų agitbrigadų etiudai. Pataikavimas neišrankiai ir vis narsiau bukinamai publikai. Kai žvaigždutės po filmų premjerų unisonu beria visiškai vienodus interviu. Vienodus kaip dvi šprotų skardinės. Su svarbiausiu „meniniu“ klausimu - ar buvo lengva nusirengti. Tačiau net tokios pseudomeninės raiškos, net ir tos kultūrinio vyksmo srovelės negalima dirbtinai užgniaužti. Tik pasijuokti.
Kultūra nemėgsta aritmomanijos. Pasakyti, kiek turime muziejų, kiek per metus pastatome spektaklių, sukuriame kino filmų, išleidžiame knygų - tai nieko nepasakyti. Galime suskaičiuoti, kiek Lietuvoje yra smuikų, tačiau tai dar nereiškia, kad groja Paganinis. Kultūroje svarbus tik vienas matmuo. Ar subjektas neimituoja kultūrinės funkcijos. Nes toks subjektas yra svetimkūnis. Musmirė, įsipainiojusi tarp vertingų grybų. Keista. Mūsų dabarties kultūroje tiek priviso musmirių. O ministerija nusitaikė į kelis muziejus. Nors jie savo specifinių kultūrinių funkcijų neimituoja.
