Ar užteks politinės valios, jei dėl turto mokesčio įvedimo nesutaria patys politikai? Vieni siūlo apmokestinti ne bankų turtą, bet viršpelnius. Nes pagrindinį turtą galima iškelti ir į kitą valstybę. Kiti gąsdina, kad turto mokesčio įvedimo nauda bus trumpalaikė. O ilgalaikėje perspektyvoje šalies ūkis patirs nuostolių. Be to, gyventojams ir verslui teks brangiau mokėti už bankininkystės paskolas. Bankai brangiau skolins.

Ar taip bus - neaišku. Tačiau visos Lietuvoje veikusios valdžios iš pradžių kryptingai sukišo visus šalies piliečius į skandinavišką bankininkystę. O kai visi, įskaitant ir pusaklius senolius, ne savo noru tapo bankų klientais, jau ne Lietuvos valdžia diktuoja sąlygas. Bankai diktuoja. Ir gąsdina. Jau ne vieną dešimtmetį girdime - išeisime. Tačiau neišena. Tik vis labiau įeina. Į mūsų privačius gyvenimus ir ekonomiką.

Jie buvo atleisti nuo pelno mokesčio. Kad atstatytų per ekonominę krizę sumažėjusius pelnus. Jie faktiškai Lietuvoje veikia be jokios konkurencijos. Kiek jie norės, tiek jų klientas ir mokės už paslaugas. Būtų net keista, kad jie staiga susirūpintų svetimos valstybės gerove. Dėl jos piliečių. Ir kaskart, jei kas bent žodžiais užsimins, jog pablogins bankų šiltnamio sąlygas, skandinavai tylės. Už juos kalbės vietiniai klapčiukai. Taip ir dabar. Konkrečių Vyriausybės veiksmų dar nėra, o bankų klapčiukai jau rėkia. Ir taip, kad čiabuviai, tapę visuotiniais bankų klientais, labai išsigąstų.

Lietuvoje, kiek yra ekonomistų, tiek ir skirtingų nuomonių. Piliečiai dabar girdi tik skirtingų ekonominių nuomonių sutirštintą sklaidą. Populizmą, daugiau skirtą čiabuviams nei skandinavų kapitalo ausiai. Bus daug gąsdinimo, čirškėjimo, bet maža veiksmų. Nes bankai turi puikų svertą. Jei valdžia vis dėl- to ryšis apmokestinti bankus turto mokesčiu, bankai padidins paslaugų tarifus. O čiabuviai, išvydę naujuosius tarifų skaičius, ims plūsti vietinę valdžią. Siautėti prieš Seimo rinkimus.

Skandinavai mūsų nepasiėmė. Mes patys į jų bankus sulindome. Sukišome savo valstybės įstaigas, institucijas, ūkį. Politikai taip pat turi pasiėmę paskolų. Moka palūkanas. Pasiūlius mažesnes palūkanas, labai lengva klientą užtildyti. Tad viena garsiai kalbėti, o visai kas kita - veikti. „Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis nusiteikęs veikti. Ne bankiniu, bet epistoliariniu žanru. Rašys laiškus ne bankų klapčiukams, bet tikriesiems savininkams. Pabandyti galima. Mužikai taip pat rašė laiškus gerajam tėveliui carui. Pranešinėjo apie savo vargus. Lygiai taip pat „sėkmingai“ galėtume rašyti švedų kronprincesei Viktorijai. Bet į Lietuvą neužsuko nė vienas kapitalas, pasiruošęs dėl čiabuvių aukotis. Atvirkščiai. Atvykdavo pelnus pasididinti. O jei ne - sprukdavo lauk. Bankai nespruks. Jiems ir čia net labai gera. Norėjo pelno, o gavo Lietuvą.