Jei šiandien ant Lietuvos nukristų meteoritas - tikras, ne latviškas, bent jau politikai to nepastebėtų. Atšiauri lapkričio Baltija gali nuplauti ir dar likusią Palangos dalį - Seime, matyt, taip pat būtų ramu.
Parlamentarai šiandien vaidina, kad itin rūpinasi kitų metų Lietuvos biudžeto įstatymo svarstymu. Teisės aktu, be kurio valstybė negali gyventi. Ir Seime, ir Vyriausybėje įsikūrė ištisi karpytojų bei lopytojų būreliai. Vieni karpo vienas būsimo biudžeto eilutes, kiti jas klijuoja atgal.
O išties nė vienam jų nerūpi, kad 2010 metų šalies biudžetas būtų naudingas pačiai valstybei ir joje gyvenantiems žmonėms. Vieni braukia nuo pensininkų ir prideda bedarbiams, kiti - pensininkams prideda, o nuo bedarbių nurėžia.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė demonstruoja visiško šaltumo savo valstybei pozą. Iš tribūnos tokiu pat šaltu veidu, papuoštu populizmo grimu, įsakmiai rėžia, kad neleis “Sodros” skylių lopyti pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių sąskaita. Kitaip tariant - apgins potencialų rinkėją. Lietuvoje prezidentas gali būti renkamas dvi kadencijas iš eilės.
Moraliniu autoritetu valstybės piliečiams ir juos valdantiems valdininkams turinti būti prezidentė kratosi moralinės atsakomybės. O galėtų prisiimti bent ekonominę atsakomybę. Juk Briuselyje penkerius metus programavo kur kas sotesnį, Europos Sąjungos, biudžetą. Iki tol taip pat nemažai laiko krebždėjo Finansų ministerijoje Lietuvoje.
Iš Prezidentūros - tyla, o premjeras Andrius Kubilius jau beveik žada susideginti, jei jo kabineto siūlomas biudžetas nebus palaimintas Seimo daugumos. Arba jei nesidegins, bent jau nebūsiąs premjeru. Abu variantai tragiški.
Premjero šantažas, o ne aiškus, pragmatiškas ir konkretus paaiškinimas, kodėl kitąmet valstybės kasą turi reguliuoti jo siūlomas, bet ne joks kitas biudžeto įstatymas, Seimui atrišo rankas politikuoti.
Vieni čia siūlo sumažinti lėšas Valdovų rūmų išlaidavimui, nors tai reikėjo daryti dar prieš pradedant šį XXI amžiaus lietuvišką BAM’ą. Kiti - išvesti brangiai kainuojančius karius iš Afganistano, nors apie šią svetimą misiją reikėjo galvoti prieš įsiveliant į ją. Kaip į kokį daiktą, kurio nenori įvardyti net garbus ir muzikalus Lietuvos europarlamentaras.
Biudžeto įstatymo eilučių stumdymas iš kairės į dešinę ir iš apačios į viršų bei atgal jokios naudos neduoda. Stumdomi tie patys pinigai, kurių Lietuva beveik neturi. O ką reikės labiau nuskriausti, ką daugiau paglostyti - niekas nežino. Politikus valdo chaoso kvaišalai.
Valdantieji vėliau tradiciškai kaltins pagalius kaišiojusią opoziciją, o ši - blogai išrinktą valdžią. Ir vieni, ir kiti neva kažką laimės. Tai tebus saldainio dydžio laimėjimas, o Lietuvos žaizdai - nauja druskos dozė. Tik deginanti, ardanti, kandanti, bet nieko nesukurianti.
Sadomazochizmas aplink jau visuotinis. Pateisinamas politinėmis nuostatomis. Išvertus į žmonių kalbą - asmeninėmis ambicijomis. Intrigomis dėl keistai suvokiamos garbės. Garbė būtų - tautai atnešti naudos, o Lietuvoje - viską vien griauti. Ir rodyti pirštu į kitą. Esą aš - šventas.
