Nors ir esame linkę pabambėti, šiomis dienomis vis vien turime kuo pasidžiaugti. Mūsų Rūta Meilutytė vėl buvo nepralenkiama. Europos čempionate laimėjo du aukso ir vieną sidabro medalius.
Vėl skambėjo mūsų valstybės himnas. Vėl galėjome džiaugtis, kokių dar turime lietuvaičių. Gražių, jaunų, talentingų, užsispyrusių. Ir kartu metu visiškai nepasipūtusių. Paaugliškai kuklių. Nesusireikšminusių. Štai tokie jauni, talentingi žmonės kaip Rūta yra tikrasis mūsų elitas. Ne tas, kurių vienintelis „darbas“ - nesibaigiančios prezentacijos, degustacijos, banaliai tušti vakarėliai. Kur blizga ne talentai, bet rankinės.
Panašaus jaunimo kaip Rūta, be abejo, turime ne tik sporte, bet ir moksle. Jauni žmonės konstruoja Lietuvą garsinančius robotus. Jauni žmonės paruošė mūsų pirmąjį palydovą į kosmosą. Tas jaunimas, kaip ir Rūta, yra veržlus, užsispyręs. Siekiantis ne kur nors prisigerti ar vienkartinį „kadrą“ užpainioti, o daug prasmingesnių tikslų.
Lietuvoje buvo, yra ir bus talentingų lietuvių. Lyg optimistinė atsvara vos ne visuotiniam mūsų bambėjimo fonui. Taip, mums ne visada lengva gyventi, bet prisiminkime bent vieną kartą, kuriai Lietuvoje buvo lengva. Kentėjo nuo maro, nuo lažo, nuo tremčių, įvairių okupacijų. Tad kaskart, kai taip norisi savęs gailėtis, verta prisiminti, jog vis vien dar negyvename kaip Afrikoje. Be to, mūsų balbieriškiuose nesiaučia cunamiai. Nebent vietiniai chuliganėliai autobusų stotelėse.
Psichologai sako, kad kai kurie individai nesugeba savo gyvenime įžvelgti laimės. Tikisi tapsią laimingi, kai išloš milijoną loterijoje. Pasistatys namą ar ves pačią gražiausią Lietuvos misę. O laimė iš tiesų yra gebėjimas įžvelgti gyvenimo stebuklus įvairiose smulkmenose. Pvz., vaiko šypsenoje. Ar tiesiog pasidžiaugti, kad praėjo sloga. Nepavėlavo į darbą, o už geros savaitės bus ir Kalėdos. Dar, kad R.Meilutytė mums ką tik padovanojo pačią gražiausią Kalėdų dovaną.
Be to, jei tik akyliau apsidairytume, rastume ir Lietuvoje daug laimingų žmonių. Juos visada pamatome per miestų muges. Suvažiuoja jie iš visų pasviečių. Linksmina mus armonikomis. Siūlo su meile bei didele meistryste paruoštų dirbinių. Iš medžio, molio, geležies. Siūlo naminių sūrių, medaus ar savo užaugintų obuolių. Žino, nuo ko pagydys kokia nors žolelė. Laimingas yra tas, kas kūrybingas. Tas, kuris gerbiamas už savo darbą. Apie kurį kalbama, kad auksinių rankų meistras ir tikrai automobilį pataisys. Laimingas nebūtinai turi būti aptekęs milijonais, bet radęs savo veiklos nišą. Kasdien daugybė žmonių triūsia savo dirbtuvėse ar nuoširdžiai gydo ligonius, moko vaikus. Apie juos kalbama, kad puikus gydytojas, puikus pedagogas. Ar tiesiog puiki motina, gražiai išauklėjusi vaikus. Net iš vairavimo stiliaus atspėsi, kada mikriuku tave veža nesuirzęs, nepiktas, ne kažkam kerštaujantis vairuotojas. Ir kuo daugiau mes leisime sau patikėti, kad dar esama kasdienės laimės, tuo mažiau Lietuvoje bus visuotinių bambėjimo „avarijų“. Juk turime R.Meilutytę. Ji nebamba. Ji plaukia.
