Iš prokuratūros sistemos ne savo noru traukiasi patyręs teisininkas Kęstutis Betingis. Anksčiau, irgi ne savo noru, iš FNTT pasitraukė Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas.
Tai tik kelios pareigūnų pavardės. O kiek jų nežinome. Patyrusių specialistų, praradusių savo darbus per užkulisines intrigas.
Intrigėlės tinka prastoms turgaus bobelėms. Papliurpia, apšmeižia, o kitą rytą pati, ką pasakiusi, pamiršta. Tačiau šlykštoka, kai intrigomis apsiraizgo žmonės, pašaukti prižiūrėti įstatymų vykdymą. Kaip buvo atleisti V.Gailius ir V.Giržadas? Juos viešai apšmeižus. Kaip atleidžiamas K.Betingis? Prieš tai pažeminus. O ką tai reiškia? Kad teisėsaugos sistema pageidauja klusnių ir bestuburių kadrų. Klusnių šalies prezidentei. Meilikaujančių tiesioginiam viršininkui. Ir, progai pasitaikius, „stuksenančių“ galimus konkurentus.
Ar tokia, atsiprašant, intrigų terpė dar turi laiko savo tiesioginėms pareigoms? Ar žmonės, kuriems bet kada gali įkąsti kolega, dar turi laiko profesionaliai tirti nusikaltimus? Kaip pareigūnas gali ginti valstybę, jei pats vos ne kasdien turi gintis. Ir net pats didžiausias profesionalumas, lojalumas anaiptol negarantuoja, kad nebūsi šlykščiai apšmeižtas. Jei kam nors prireiks būtent tavo kėdės. Ar, tarkime, per daug trukdysi nusikaltėliams.
Lietuvoje, įskaitant ir Dalią Grybauskaitę, ypač prasiveržusi turginė retorika. Išankstiniai įtarinėjimai, kurie vėliau nepasitvirtina. Tačiau ar kas nors už tai atsiprašo? Tarkime, D.Grybauskaitė. Ne, prezidentė tik ramiai konstatuoja, kad „pirminiai įtarimai nepasitvirtino“. Ne, prezidentė dabar komentuoti negali, nes esą tai buvę tik Vidaus reikalų ministerijos procedūriniai dalykai. Jokio asmeninio apgailestavimo. Jokios labai žmogiškos savigraužos. Viskas nurašoma mistinėms procedūroms.
Nuo kada šmeižtai tapo teisėtomis procedūromis? Nuo tada, kai į piliečius imta žiūrėti kaip į demaskuotus ir dar nedemaskuotus nusikaltėlius. Nuo turginės ar turginio prekystalio galinčius nugvelbti morką. Kai į žmogų imta žiūrėti ne pagarbiai, bet negatyviai. Esą aplink tik „kagėbistai“, „mafiozai“, „korumpuotieji“ ir „supuvusi teisėsauga“. Tad vis iššoka vienadieniai mesijai, pasiruošę išmėžti arklides.
Prezidentė jokių slaptų pliurpalų, šmeižtų net neturėtų klausytis. Vien dėl savigarbos. Arba yra neginčijami faktai, arba jų nėra. Nes taip vieną dieną išgirs pliurpalą, kad mus užpuolė Latvija.
Sąžiningam profesionalui jau iškyla dilema. Kurių galų stengtis, jei tavo darbas nevertinamas? Gal geriau laviruoti ir prisišlieti? Prie partijos. Prie įtakingo vadovo. Medžioti su reikalingais žmonėmis. Nes kuo žmogus labiau stengiasi dirbti sąžiningai, tuo greičiau jis taps mūsų valstybėje įtartinas. Lyg išdrožtas iš kaulo. Su tokiu sunku susitarti, savaip paveikti. Todėl pirmyn, lipšnieji bestuburiai! Tinkami turginių intrigėlių procedūrai. Būtent jie yra karjerų varikliai. Ir būtent jie visada lieka „ne prie ko“. Net ir tuo atveju, jei teismai grąžina pareigūnus į darbą, moka ne intrigantai. Užmoka mokesčių mokėtojai.
