Tikiu - kiekviename iš mūsų slypi dieviškumo pradas, tikiu, kad Dievas myli kiekvieną iš mūsų nepriklausomai nuo lyties, tautybės, amžiaus, išsilavinimo, nepriklausomai nuo to, kokia mūsų misija šiame pasaulyje. Myli kaip motina, kuri, norėdama, kad jos vaikas išmoktų vaikščioti, paleidžia jį iš rankų. Bet prieš tai įduoda kietmedžio lazdą, kuri ir yra visa mūsų stiprybė, visa mūsų jėga...
Tačiau turėdami šį ginklą mes dažnai pamirštame, kad jėga sugeba ne tik kurti, bet ir griauti, ir kuo ta jėga galingesnė, tuo didesnė jos griaunamoji galia. Todėl prieš imdamas savo lazdą į rankas, visada savęs paklausiu, ką su ja veiksiu. Ar remsiuos brisdamas per gilias pusnis, ar daužysiu man kelią pastojusius žmones, man pamokslaujančius tėvą, motiną, brolį? Ar nuo plėšikų ginsiu pakelėje gulintį nelaimėlį, ar prisidėsiu prie tų plėšikų ir uždaužysiu jį negyvai?..
Galėčiau taip vardyti be pabaigos, vis dėlto jau dabar suprantu, kad antrasis kelias daug lengvesnis nei pirmasis, kad ypač šiais laikais lengviau yra atimti, negu duoti, kad remtis dviem lazdomis visada smagiau negu viena. Tik šiuo atveju, kad ir kur tu, žmogau, eitum, visi keliai veda į vienatvę, į kurią niekada neužklysta joks žmogus ir joks dievas...
Todėl ir stengiamės gyventi dorai, nors tiksliai negalime pasakyti, ar einame teisingu keliu, ypač dabar, kai aplinkui viešpatauja chaosas, kai grobiami vaikai, kai bet kurią minutę į tavo namus gali įsiveržti banditai... Taip, šiuo juodu metu rasti savyje tikėjimo, bent lašą optimizmo, pažvelgti į veidrodį ir nusišypsoti sau Kristaus šypsena be galo sunku...
Tikriausiai visi daugiau ar mažiau esame girdėję apie kitados gyvenusį šviesaus proto žmogų, išradėją ir tapytoją Leonardą da Vinčį. Viena istorija, kurią išgirdau visai atsitiktinai, sujaudino iki sielos gelmių, privertė susimąstyti apie tai, kas esu, kur veda mano keliai ir kas eina greta manęs. Nežinau, ar tai nėra viena iš tų legendų, kurių nestokoja legendomis tapusios asmenybės.
O istorija tokia: tapydamas Biblijoje aprašytos paskutinės vakarienės epizodą, dėliodamas drobėje paskutinius potėpius ir štrichus, Leonardas da Vinčis staiga liovėsi. Jis niekaip negalėjo įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti du veidai: Jėzaus Kristaus ir jį išdavusio apaštalo Judo. Ištisus metus tapytojas slampinėjo gatvėmis ir skersgatviais, atidžiai žvelgdamas praeiviams į veidus, ieškodamas juose tinkamų prototipų. Ilgai jo siela negalėjo nurimti. Ir štai kartą tapytojas užsuko į bažnyčią, kurioje tuo metu giedojo berniukų choras. Staiga viename tyro veido jaunuolyje jis įžvelgė Atpirkėją. Palaukęs, kol choras baigs giedoti, didis menininkas priėjo prie to jaunuolio ir paprašė, kad šis jam papozuotų.
Judo veido tapytojas ieškojo dar gerą dešimtmetį, kol vieną rytą, žengdamas gatve, pamatė tarpuvartėje gulintį purviną ir prasigėrusį valkatą. “Štai išdaviko veidas”, - lyg šviesos žaibas trinktelėjo L.da Vinčiui į galvą ir jis, nieko nelaukdamas, puolė žadinti Judo įsikūnijimo. “Tapau paskutinę vakarienę ir man tetrūksta Judo veido. Ar galėtum papozuoti? Aišku, aš tau gerai sumokėsiu”, - maldaute maldavo tapytojas. Tuomet prasigėręs žmogus liūdnai pažvelgė į jį ir tarė: “Kadaise tu manęs prašei, kad papozuočiau Jėzaus Kristaus veidui”...
Kartais, kai būna blogai, aš kaip koks Leonardas tapau save gulintį toje dvokiančioje tarpuvartėje. Tuomet suprantu, kad gali būti dar blogiau, - ir man palengvėja. Nusišypsau giedra Jėzaus Kristaus šypsena...
