1 nuotr.Nepaisant džiugių kleketavimų, kad ekonomika auga, įsivedėme eurą, mūsų šalis vis vien nepaliaujamai tuštėja. Emigracija sustojusi tik Druskininkuose ir Varėnos rajone. O kitur valdantieji, nepaisant popierinių ideologinių skirtumų, sėkmingai vykdo tik vieną politiką. Eikliųjų kojų ir lagaminų politiką.
Emigracija kada nors savaime sustos. Kai populiacija tiek susens, kad jau neturės eiklių kojų. Nes Lietuvoje gimstamumas vos ne mažiausias pasaulyje. Štai tada politikai galės džiugiai pakleketuoti. Kad jungtinėmis visų valdžių pastangomis pavyko išlaikyti lietuvius pačioje tinkamiausioje vietoje. Kažkur pakeliui į kapines. Vis dar administruojamus senėjančių biurokratų pertekliaus. Jaunalietuviai per žiūronus ieškos bent vieno jauno lietuvio. Kad galėtų jį priimti į partiją.
Negi valdantiesiems nė kiek nebaisu, kad Lietuva tiesiog akyse nyksta? Ukrainiečiai iš savo Tėvynės bėga dėl karo. Lietuviai iš savo Tėvynės sprunka be karo. Matyt, Lietuvoje vyksta slaptasis, bet nepaliaujamas karas. Sprogdinamas lietuvio noras gyventi ir likti čia. Sprogdinamas nuolat. Galbūt jau beveik susprogdintas.
Galima filosofiškai teisintis, kad Europoje vyksta natūrali darbo jėgos cirkuliacija. Turtingesnės valstybės lietuvio darbo jėgą nusiperka. Nes daugiau užmoka. Bet kas čia natūralaus, jei Lietuva natūraliai nyksta? Jei tampame tik dar galutinai neišsekusiu kriokliu. Įsiliejančiu į kitų valstybių rinkas. Lygiai taip pat kaip mėsa, obuolys ar sūris. Gėda ir premjerui, ir prezidentei. Nes jie atstovauja valstybei, iš kurios žmonės nusiperkami kaip sūriai. Atstovauja valstybei, kuri kitataučių bus užvaldyta be jokių raketų ir terorizmo apraiškų. Jei kraštas taps tuščias, vis vien kas nors čia apsigyvens. Kad seimūnai nepritrūktų rinkėjų ir valstybės „statytojai“ - statybininkų. Ir galės iškelti imigrantams tik vieną natūralizacijos sąlygą. Prieš gaudami lietuvišką pasą, malonėkite apsilankyti Rumšiškėse.
Koks gali būti tarptautinis premjero, prezidentės prestižas, jei džiūgaujama pasiglėbesčiavus Briuselyje, Kijeve, Miunchene, Jungtinėse Tautose, tačiau nesugebama tvarkytis Lietuvoje. Iš gero, sotaus ūkio žmonės nesprunka kaip išbadėję. Išbadėję ne tiek duonos, kiek teisybės. Lietuva turi tiek gyventojų, kiek turi viena Europos didmiesčio gatvė. Kiekvienas didmiesčio meras šaipytųsi, jei jo kolega nesugebėtų administruoti vienos gatvės. O mūsiškiams „dzin“. Dar ir kitiems pamokslauja.
Nors pamokslauti turėtų ne valstybės vadovai, bet dzūkai. Atvirai paaiškinti, kodėl neišsibėgioja. Tarkim, pasiūlyti visą Lietuvą apsodinti šilais, ėgliais. Ir apsupti visus dar neišsibėgiojusius voveraičių, bobausių, baravykaičių kordonais. Grybų sienomis. Kad lietuviai, uoliai baravykaudami, įdėmiau pažvelgtų į žemę. Ir pagailėtų ją palikti. Ar tiek grybaudami pavargtų, kad kojos į užsienį neneštų. Nes valdantieji, kaip rodo praktika, emigraciją stabdo tik žodžiais. O ko rūpintis? Seimas, Prezidentūra, Vyriausybė vis vien stūksos. O nauji piliečiai imigrantai mažiau kritikuos. Kalbos barjeras trukdys.
