Tūkstančiai Lietuvos gyventojų, kadaise gudriai įviliotų į nekilnojamojo turto burbulą, prasiskolino komerciniams bankams ir laukia savo būstų bei sklypų varžytinių. Nors žodis „savo“ šiuo atveju netinka. Išvaržomi būstai bei sklypai priklauso komerciniams bankams, o žmogui, įvarytam į burbulą, savos tik nepakeliamos skolos. Jas mokės, kol pasens. Jei neįstengs, mokės ir jo vaikai.
Štai ko sulaukėme, patikliai patikėję, jog vakarietiškai mąstantis individas drąsiai ima kreditus, kad gyventų gražiai čia ir dabar. O paskolas išsimoka per 20-30 metų. Esą jei nesi visiškas papuasas, tiesiog privalai naudotis pažangiais finansavimosi instrumentais. Nes pažangieji garantuoja sentimentalų vaizdelį. Jame sklypas, namas, garažas, žydintis sodas ir vaiko sūpynės. O sode - tavo šeima ir draugai. Sėdi pavėsinėje, juokiasi, kepa šašlykus.
Kiekvienas užsienio komercinis bankas turėjo pasisamdęs vietinių saldžiabalsių ekspertų, raginusių savo tautiečius skolintis. Ekspertai, be abejo, žinojo, jog ekonomika iš pradžių auga, o vėliau perkaista. O tada prasideda krizė. Ir, be abejo, žinojo, kad blokinė „chruščiovka“ neverta pusmilijonio. Nesvarbu, kiek ją įvertina nekilnojamojo turto vertintojai. Ekspertai žinojo, kad grūda savo patiklius tautiečius į kilpą. Bet ko nepadarysi už gerą atlyginimą?
Nebūtume buvę tokie patiklūs, jei nebūtume apsalę nuo neva vakarietiško mąstymo. Nuo laisvės euforijos, sujaukusios patiklius protus. Pernelyg patikėjome, kad pas mus atėjo ne šiaip komerciniai bankai, o draugai. Solidūs, turtingi. Trokštantys padėti. Kad ir mes susitvarkytume savo buitį pagal vakarietišką modelį. O koks tas modelis - lietuviškai pasakys Gitanas. Ar koks nors kitas ekspertas.
Tiesa, dabar samdyti ekspertai sako, kad patys buvome kalti. Nes neturėjome ekonominio išsilavinimo. Suprask, jei ketinai imti kreditą, prieš tai turėjai tapti ekonomikos doktorantu ar bent magistru.
Tapome agresyvios užsieniečių bankininkystės aukomis. Bankininkystės, apčiuopusios per naivią rinką. Bankininkystė be ceremonijų pūtė nekilnojamojo turto burbulą, visiškai nesirūpindama, kas atsitiks su čiabuviais. Tada, kai burbulas sprogs. O ko rūpintis. Tai ne jų kraštas. Kodėl turėtų jaudintis dėl įklimpusių ar jau benamių lietuvių.
Ar pasimokėme? Ne, nė kiek nepasimokėme! Net ir tuo atveju, jei gyventojas dar išsiverčia be skolų, valstybė vis vien skolinasi. Vis daugiau ir daugiau milijardų. Iš tų pačių komercinių bankų. Nors prasiskolinusių valstybių, tokių kaip Graikija, valdžios iš tiesų tapusios tik komercinių bankų marionetėmis. Tas vadinamasis vakarietiškos demokratijos pasaulis vis labiau tampa bankų tampomu, reguliuojamu ar net naikinamu pasauliu.
Dalis gyventojų jau įklimpę į pirmąją stadiją, kai žmogaus gyvenimas tiesiogiai priklauso nuo banko malonės. Norės - išvaržys butą. Norės - skolą atidės. Tačiau jei valstybė toliau taip skolinsis, Lietuva bus įklampinta į antrąją stadiją. Kai visa valstybė priklausys nuo tarptautinių bankų malonės. Ar tikrai to norime? Jei nenorime, tai kodėl lendame?
