Sakoma, kad norint keliauti laiku nebūtina turėti laiko mašinos, apie kurią tiek primąstyta pasaulio fantastų ir rimtų mokslininkų; kad patys esame kaip tos laiko mašinos - savo prisiminimais gebantys nukeliauti į toliausią praeitį, joje susitikti su seniai mirusiais žmonėmis, vėl aplankyti vietas, kurios, paliestos visagalio laiko, neatpažįstamai pasikeitusios, galbūt apskritai pradingusios, nefiksuojamos jokių radarų, jokių kosminių palydovų. Ir vis dėlto egzistuojančios, įrašytos į mūsų pačių atminties žemėlapius, apgyvendintos tų, kurių kartais taip velniškai pasiilgstame...
Jeigu dabar staiga pradėtum atvirauti, sakytum, kad velniškai pasiilgsti tų ankstyvų vaikystės rytų, kai, gulėdamas lovoje ir stebėdamas pro naktinių užuolaidų kraštelius į kambarį plūstančią šviesą, bandydavai atspėti, kiek dabar valandų, o vieną akimirką įtikėdavai, kad tėvai pramigo ir tau nereikės eiti į darželį. Kol kitame kambaryje pasigirsdavo bruzdesys... Tas prisiminimas nebus vien malonus, jame - ir verksminga kelionė į darželį, ir darželio auklėtojų komandos valgyti, kai nejauti alkio, miegoti, kai esi pasirengęs “žygdarbiams”, žaisti, kai nori svajoti... Bet jame yra ir pati gražiausia akimirka, kai atėjus vakarui ant slenksčio išvysdavai motiną...
Tuomet buvai labai laimingas.
Argi ne todėl ir svajojame, kad pakartotume ar net kelis kartus viršytume savo praeities laimę; argi ne todėl svajodami pasineriame į ateities platybes, kuriose dūstame iš susijaudinimo pasimatę su pačiais savimi, šiek tiek kitokiais, kažką praradusiais, bet dar daugiau atradusiais, išlaikiusiais sunkiausius būties egzaminus, prieš kuriuos dabar dreba kojos?.. Kaip smagu svajonėse piešti kitokį save, gyvenantį kitokioje Lietuvoje - nekamuojamoje nei ekonominių, nei politinių krizių, gerbiančioje savo piliečius, žengiančioje koja į koją su labiausiai pažengusiomis pasaulio valstybėmis, vertinančioje ne tik proto galią kurti gėrį, bet ir meno galią priversti apie jį galvoti, ieškoti gėrio net tamsiausiose kertelėse. Dar daugiau, smagu įsivaizduoti savo vaikus, pasiekusius neregėtų aukštumų; laimingus namiškius, mylimąją, kurios atžvilgiu jausmai ne tik neišblėsę, bet dar stipresni; kad jai gana paglostyti tavo plaukus, iš arti pažvelgti tau į akis, ir tu vėl nurausti lyg koks pradinukas...
Tuomet būsi labai laimingas.
Nors ar tai nebus vien elementarus išlepimas, noras turėti daugiau, nei esi nusipelnęs? Juk jeigu jau nusprendei atvirauti, tai atvirauk ligi galo, kad dažnai nematai kitose pasaulio šalyse vykstančių kataklizmų, šipuliais virtusių statinių, tūkstančių miruolių gatvėse, negirdi teroristų sprogdinimų, o jei ir fiksuoji smegeninėje, tai nebent kaip kokį Stiveno Spilbergo (Stiven Spielberg) surežisuotą vaidinimą, kur visi herojai - tik aktoriai... O kiek kartų per dieną padėkoji Dievui, kad tavo artimieji gyvi ir sveiki, kad dar gali jiems pasiūlyti gardesnį kąsnelį, kad aplankęs senuosius namus matai, kaip motina vis dar sutinka tave ant slenksčio... Kai supranti, kad visa tai nepaprastai trapu, tuomet spjauni į visas laiko mašinas ir meldiesi Aukščiausiajam, kad apsaugotų tai, apie ką kiti galbūt tik svajoja...
Ne vakar ir ne rytoj - dabar esi pasiutusiai laimingas. Net jeigu kartais ir negali pakęsti griežtų gyvenimo auklėtojų...