Ne kalendorine, bet dvasine prasme. Vis tolyn nuo Lietuvos širdimi tada tapusio Parlamento. Nuo to eilinių žmonių begalinio įtikėjimo, kad širdis būtent čia.
Kad niekam neatiduosime savo valstybės širdies. Niekam neatiduosime Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės. Nes taip išplėšime ir savąją širdį.
Net nepajutome, kaip ėmėme lėtai atiduoti. Kasmet po žingsnelį tolti. Vis sunkiau įsivaizduoti, kad valstybės širdis būtent čia, mūsų Parlamento rūmuose. Kad ji vis dar tuksi dėl tų visai neelitinių žmonių. Kadaise ją gynusių.
Dabar mes susirenkame kitaip. Piketuodami jai ir grūmodami. Nes neaptinkame Parlamente tos nepaaiškinamos dvasinės auros. Kadaise sutapusios su visų Lietuvos lietuvių dvasine aura. Ir taip sudarančios tautą. Nes tautą sudaro ne lengvatiniai automobiliai, ne elito vakarėliai, ne dirbtiniai pataikavimai prieš rinkimus “visokiems rinkėjams” ar seimūno veidukas. Tautą sudaro dvasios bendrystė. Bendras įtikėjimas savo tautos vertingumu. Todėl niekas neturi teisės jos žeminti. Jei niekini, pažemini, tiesiog nematai eilinio žmogaus, pažemini ne jį. Paniekini savo tautą. Taip pat ir save.
Kas įvyko per 19 metų? Statėme valstybę, bet ardėme jos tautą. Nes sprogdinome jos dvasią. Patys iš jos tyčiodamiesi. Toliau sprogdiname! Valstybė tapusi pusiau reikalingų ar jau nereikalingų gyventojų buvimo vieta. Visuotinio nerimo vieta, kurioje kažkas vis materialaus ardoma, projektuojama, statoma. Tačiau tautos dvasia, jei įsivaizduotume ją kaip realų kūną, jau ima byrėti. Neturi nei bendro projekto, nei bendros statybos, nei bendro traukos centro. Nors visa tai turėjo Sausio 13-ąją. O dabar mūsų mentalitetas išsilakstęs. Patižęs. Vieniems traukos centras - Bažnyčia, kitiems - Briuselis, tretiems - teatras, ketvirtiems - šeima ar butelis. Tačiau tokie dvasinės traukos centriukai ar centrai nė kiek negarantuoja mūsų lietuvybės ir valstybingumo. Šie traukos centrai ar centriukai tinka bet kokiam Europos gyventojui. Nes yra visiškai universalūs.
Bet Parlamentą gynė ne kažkoks universalusis, į bet kokią pasaulio vietą lengvai įstatomas europietis, o būtent lietuvių tauta! Norėjusi savo nacionalinės valstybės. Labai gaila, kad šią aplinkybę jau nepatogu akcentuoti. Mat valstybę po truputį atiduodame. Briuseliui. Žmones - emigracijai. Žemę - užsieniečiams.
Parlamentas iš išorės virtęs raudų ir prakeiksmų siena, prie kurios drožiame grūmoti, piketuoti, gąsdinti.( Beje, irgi ginti! Nuo parlamentarų kvailysčių.) O viduje - pusiau tikrų ir pusiau saugių politikų darbovietė, kur turbūt tik kas trečias žino, kaip dirbti. Tarsi kas trečias traktorininkas. Nemokantis arti traktoriumi.
Tačiau vis vien jei kas nors mūsų tyliai paklaustų, kokį Parlamentą - Lietuvos ar Europos Sąjungos - saugotume, jei iškiltų pavojus, retas atsakytų, jog saugotų Briuselio pastatus. Netgi nustebtų - ko ten vilktis? Vilnius arčiau. Vadinasi, tautos širdis vis dar plaka. Įskaudinta, nusivylusi. Gal patyrusi trečią infarktą, bet plaka. Tik jai labai reikia vaistų. Kuo greičiau.
