1 nuotr.Teisus buvo bankininkas Vitas Vasiliauskas. Moralė - tikrai ne šio pasaulio dimensija. Tai dar kartą patvirtino gyvenimas. Paaiškėjo, kad per pandemiją ne viena įmonė, gavusi valstybės subsidijas išlaidoms už darbuotojų prastovas padengti, prisipirko prabangių automobilių. Tokių įmonių Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas įvardino net 148. Vėliau patikslino, kad ne tik „lamborginių", „leksusų", „poršų" , „rolsroisų", bet ir pramoginių katerių, jachtų, katamaranų, vandens motociklų. Pvz., įmonė, kuri verčiasi žvyro ir molio kasyba, nusipirko 22 tūkst. eurų kainuojantį pramoginį laivą. Turbūt nekyla klausimų, kas tame laive pramogaus - ekskavatorininkas ar įmonės savininkai bei jų giminaičiai.
Ir ką? Teisiškai prie verslo neprikibsi. Teisės aktai nenurodė, ką galima daryti su valstybės skirta subsidija, o ko - ne. Nenurodė, nes atrodė, jog tai savaime suprantama. Ogi paaiškėjo - nesuprantama! Valdžia apsižioplino. Apsukrūs verslininkai išdūrė ją ir mokesčių mokėtojus, padėjusius jiems nusipirkti jachtas ir limuzinus.
Moralai tinka poezijai. Lyrinei. Tačiau ne verslui. Jei duosi liūtui mėsgalį - žvėris jį čiups. Laukinėje gamtoje ne klausiama, ar padoru, ar neskauda. Laukinėje gamtoje griebiama, čiumpama, žiaumojama. Matome, kad panašiai elgiamasi ir versle. Puikiausias pavyzdys - skandinavų bankai. Kiek bevaidintų socialiai atsakingą verslą, jie gręžia, sunkia lietuvius kiek tik įmanoma. Kiek mūsų valdžia leidžia. O jei leidžia, jei duoda, jei siūlo, kodėl ir kitiems ko nors nepagriebus. Na ir kas, kad pandemija. Tačiau jei tokie gudručiai susirgtų, jie veržtųsi į pačias solidžiausias šalies klinikas. Mielai naudotųsi valstybine ligonių kasa. Nes jie paprastai draskosi dėl kiekvieno minimalios algos cento.
Apmaudu konstatuoti, jog tuo metu, kai savanoriai per karantiną lankė vienišus senukus, kai dalis medikų faktiškai neišeidavo iš „kovidinių" reanimacijos skyrių, tam tikra grupė šalies piliečių iš mūsų tyčiojosi. Žinoma, dėl pusantro šimto nuskambėjusių atvejų negalima absoliutinti ir mesti šešėlį visam verslui.
Ir šį kartą akmens į savo daržą nusipelnė valdžia. Politikams tauškiant apie vienybę, Gerovės valstybę, valdžia visų pirma privalo numatyti ir užkišti teisines landas, pro kurias nežinia kur išteka valstybės pinigai. Valdžiai, skirstančiai paramą, tiesiog pritrūko budrumo. Juk ne naujiena, tarkime, Mokesčių inspekcijai, kad verslininkai metų metais mausto valstybę, pirkdami „ant įmonės" ne su jų tiesiogine veikla susijusius daiktus asmeniniam naudojimui, įtraukdami juos į įmonių sąnaudas.
Antra vertus, kai taip lengvai valdžia gauna neuždirbtus milijardus, jai labai lengva juos žarstyti į kairę ir į dešinę, pradedant abejotinų projektų finansavimu ir baigiant aklai dalijama štai tokia parama. Kaip ji buvo panaudota, dabar sakoma, tai jau moralės klausimas. O ji, kaip žinome, ne šio pasaulio matmuo. Žmonės čia skirstomi tik į dvi kategorijas - gudrūs ir ne. Ir visi, kurie dar laikosi moralės normų, vykstančiame žaidime „išdurk valstybę" lieka visiškais kvailiais.
